Šiandien ryte su didžiausia širdgėla turėjau užmigdyti ilgaamžį mano dėdės (†2018) ir dėdienės (†2016), vėliau mano mamos ir mūsų augintinį – dvidešimtmetį Siamo katinėlį Amį. Pomirtinės egzistencijos ar atgimimo kitam gyvenimui, mano galva, beveik neabejotinai nėra, bet buvo geras ir tas vienintelis gyvenimas… ypač kai glaudėmės ir džiaugėmės, kai parpėme ir murkėme – KARTU!
Per pastaruosius dvejus su puse artimos draugystės metų susižavėjau pora Amio elgsenų arba principų, kurie įkvepia ir iš kurių galima (ir vertėtų) pasimokyti.
Pirma, velniop vienišumą, svarbi draugija, kontaktas, kito artumas ir prisilietimas. Nors jaunystėje jis pasižymėjo kaip pikčiurna ir ponas nepaglostomasis-be-įkandimo, senatvėje jo negalėjai atsiginti, jis niekada nesivaržydavo kasdien daugybę kartų (kartais, atrodo, be perstojo) lipti ant žmogaus, būti šalia, būti kartu. Net ir užpykęs jis <žiūrėk> netrukus apsisukdavo ir vėl užsilipdavo ant kelių, dar palaukus <girdi> jau purpia. Ir būdavo gera.
Antra, gebėjimas atsipūsti ir išnaudoti galimybes mėgautis prieinamais gyvenimo džiaugsmais, net ir turint problemų. Net ir būdamas senu luošu irzloku paliegusiu bėdžiumi esant geram orui jis visada labai tikslingai prašydavosi į balkoną, kur įsitaisydavo ir ilgai snausdavo maloniai šildomas saulės spindulių. Ir būdavo laimingas (atsijungęs, susitelkęs į malonumą). Apskritai ši kačių savybė nuostabi – net ir benamės kiemo katės užuot nerimavusios, pavyzdžiui, dėl to, kas vakarienei, kaitinant saulei, atrodo, geba užmiršti visus rūpesčius ir atsipalaidavusios snausti ar tiesiog raitytis saulėtame malonume…
Mane keistai žavi Jungo synchronicity koncepcija – tiesiog neįtikėtinų prasmingų sutapimų reiškinys. Anot jo, paskirus įvykius tarpusavy gali jungti ne tik priežastinis ryšys (causality), bet ir prasmė (meaning). Vienas iš tokio reiškinio pavyzdžių – paties Jungo papasakota istorija apie konsultaciją su paciente, kurios metu ši atpasakojo naktį prieš susitikimą sapnuotą sapną, kuriame figūravo auksinis skarabėjus. Anot Jungo, pacientei tebepasakojant apie savo sapną kažkas pradėjo krebždenti į kabineto langą, šį atidarius į kambarį įskrido auksavabalis (visų gerai pažįstamas bronzinukas) – kaip iš akies luptas moters sapnuotasis „skarabėjus“(!). Vienas rimčiausių ufologų (skraidančių lėkščių ne(be)siejantis su atėjūnais iš kosmoso) Jacques Vallée (tapęs šablonu François Truffaut personažui Spielbergo filme „Close Encounters of the Third Kind“) pateikia kitą pavyzdį – draugų rate vienai pažįstamai užsigeidus palavinti prancūzų kalbos įgūdžius, iš knygų lentynos jis ištraukė pirmą pasitaikiusią prancūzišką knygą, atsivertė atsitiktinį puslapį ir perskaitė pirmą papuolusią pastraipą – draugai liko sukrėsti, mat šioje buvo apibūdinta Boeingo katastrofa, savo detalėmis gąsdinančiai panaši (turinti tiesioginių bendrybių) į prieš tris dienas įvykusią tikrą lėktuvo katastrofą(!). Jungui synchronicity epizodai buvo paranormalybės įrodymas, skeptikams tai pseudomokslinis išmislas, matematiškai dėsningi atsitiktiniai (TIESIOG) sutapimai ir žmogaus polinkio į confirmation bias apraiška. Nors pats esu (ar bent jau jaučiuosi esąs) skeptiškas visur kur, susidūrimas su tokiais atsitiktinumais – jų iššauktas vidinis virpulys ir gili tikra nuostaba – mane nepaprastai intriguoja…
Pasidalinsiu pora asmeninių patirčių. Pirmoji iš jų mane vis dar glumina. Draugų rate turėjome tokį pažįstamą, kuris kadaise tariamai sunegalavo išgėręs pusę litro sidro – nuo tada jis buvo lipšniai pramintas „puslitriuku“ (nors asmeniškai į akis jo taip niekas nevadino). Retsykiais su geriausiu draugu su šypsena atsimindavome tą istoriją. Taip pat internete kažkieno buvo patalpinti keli vaizdo įrašai su tuo pačiu – gerokai įkaušusiu – „puslitriuku“. Kartą – praėjus daug daug laiko nuo šių įrašų peržiūros ir apskritai minčių apie visa tai – atrodytų, be jokios priežasties atsiminiau tuos įrašus ir susiradęs juos internete pasižiūrėjau. Netrukus, praėjus kelioms minutėms, iš savo geriausio draugo susilaukiau SMS. Žinutėje buvo parašytas vienas žodis – „puslitriukas“(!). Likau nustebęs ir sukrėstas. Taip, mes dažnai tarpusavy pliauškiame nesąmones, bet apie „puslitriuką“ nebuvome kalbėję bent gerus metus. Tikimybė bėgant metams apie tokį visiškai nišinį (atrodytų, seniai primirštą) dalyką abiems pagalvoti ir ties tuo atlikti tam tikrą veiksmą iš esmės tuo pačiu metu atrodo neįtikimai maža. Bet tai ėmė ir įvyko. Šis nutikimas iki šiol man kelia velniškai keistą jausmą.
Kitas tikrus šiurpuliukus iššaukęs nutikimas įvyko užvakar. Tądien su žmona leidome laiką mano mamos namuose – mamai atostogaujant prižiūrėjome meilės ir maisto visad ištroškusias mylimas kates. Po sėkmingų dienos darbų nusprendžiau pažiūrėti seniai matytą filmą „Death Wish“ (1974 m.), supažindinti žmoną su dar vienu savo mėgstamu kino perliuku. Filmas susižiūrėjo labai smagiai. Kadangi kitą dieną turėjome aplankyti žmonos bobutę ir paminėti jos vardadienį ir kadangi smetonmečiu gimusioms bobutėms įvairiomis progomis (kažkodėl) dovanojami TIK pinigai, žmonai prireikė vokelio. Šio ieškodamas atsidariau mamos darbinio stalo stalčių ir nardydamas tarp sąskaitų ir kitų dokumentų aptikau popiergalį su savo paties rašysena. Iš stalčiaus ištraukiau mokyklinio sąsiuvinio lapą su savo dvyliktos klasės (2009 metų) samprotavimo rašiniu – pažvelgęs į jį sustingau, kūną išmušė karštis. Visiškai užmiršto ir nuo parašymo dienos veikiausiai neberegėto rašinio pirmajame puslapyje vieną iš savo teiginių grindžiau specifiškai referuodamas į tą patį – ką tik pažiūrėtą – „Death Wish“(!!!).
Mokyklinio rašinio fragmentas
Žmonai mano sumišimas kėlė tik šypseną – šis sutapimas jos nė kiek nenustebino. Anot jos, aš nuolat – metų metus – kalbu apie ir „gyvenu“ tais pačiais filmais. Bet man šis nutikimas visgi kelia galvosūkių. Per metus mamos namuose (prižiūrėdamas kates) pažiūriu bent keliasdešimt filmų (apskritai per metus jų pažiūriu šimtus), nors turiu daug mėgstamų filmų, kuriuos žiūriu vėl ir vėl, kuriuos prisimenu ir apie kuriuos porinu dažnai, vis dėlto senojo „Death Wish“ nežiūrėjau jau gerą dešimtmetį, be to, maniškiuose ar artimųjų namuose tikrai nesimėto daug mano rašliavų apie kiną. Ir kažkodėl turėjo (ar turėjo?) atsitikti taip, kad šį savo rašinį po tiek metų atradau būtent tada, kai ką tik pažiūrėjau būtent šį filmą…
Paranormalybė? Vargiai. Tiesiog atsitiktinumas? Turbūt. Ir visgi viduje tebekirba tas magiškas jausmas atsiminus šių sutapimų patirtis. Kažkokia prieš skeptiškumą maištaujanti vidujybės dalelytė tarsi laikosi Foxo Mulderio principo, labai gerai verbalizuoto antrajame X-Failų filme:
„Father Joe: Do you believe in these sort of things? Mulder: Let’s Just Say I WANT TO BELIEVE“
PAPILDYMAS
užrašyta 2023 m. kovo 25 d.
…pasidalinsiu dar viena įsiminusia patirtimi. Tąkart per vakaro žinias rodė reportažą iš kažkokių atlaidų – juokdamasis leptelėjau, kad kur nors ten turėtų šlaistytis ir mano tata (jis didelis mėgėjas paveiksluoti bažnytinius renginius, tačiau tąkart tikrai nieko nežinojau apie jo planus)… Vos man ištarus šiuos žodžius (voilà!) jis ėmė ir įžengė į kadrą!! Beliko susižvalgyti su žmona ir nuoširdžiai pasijuokti. Dar vienas keistai smagus potyris
LRT žinių kadras
DAR VIENAS PAPILDYMAS
užrašyta 2025 m. vasario 20 d.
Paryčiais sapnavau, kad važiuoju traukiniu. Šalia manęs sėdėjo mažas, penkių ar šešių metų berniukas, o vietose prieš mudu – jauna mama su dar visai mažyčiu pypliu. Greta manęs sėdintis vaikas ėmė ir paskelbė, kad jo vardas – Leonas. ‘Aš irgi Leonas’, pasisakiau. Priešais mus besišypsantis lelius krykštelėjo: ‘mano vardas irgi Leonas’! Toks daužtas smagumas paėmė, kad net griebiau ir ėmiau purtyti to momento, atrodytų, neužfiksavusios vaiko mamos ranką: ‘ar girdėjote’? Prabudau. Čiudnas sapnas. Atėjęs į darbą staliniame kalendorėlyje žiūriu – oba, šiandien mano vardadienis! Jungas išaiškintų…
Kartą susibūrus prie stalo plačiajam šeimos ratui teko išgirsti nuomonę, (perfrazuoju) ~kad Lietuvos mokyklose vaikus bereikalingai verčiama skaityti tą ~neįdomią~ literatūrą apie senovinį Lietuvos kaimą, ~kam to reikia, ~kodėl į mokyklinę programą neįtraukiama literatūra apie modernybę, apie tai, ~kas aktualu (ir t. t.)… Žinoma, (kaip visada) užsidegiau ir pasakiau, kad jei ne J. Biliūno „Ubagas“ (lietuvio širdžiai pats tyriausias daiktas tarp to, kas tyra), turbūt manęs Lietuvoje jau nebūtų. Manimi nepatikėjo, bet aš pats nesu tikras…
Kita vertus, ta Lietuva, kuri mane supa, nėra ta Lietuva, kuri man patinka. Nenoriu praleisti gyvenimo merdėdamas susigrūdęs butuke tarp butukų nykiame kokio nors Perkūnkiemio skruzdelyne, gyventi visuomenėje, kurioje ~„geras“ ofisinis darbas užsieniečių korporacijoje + paskola + butas/namas + automobilis + vaikas/du + Netflixas~ yra universali teisingo gyvenimo programa ir (tuo pačiu) pilnatvės paradigma, nenoriu gyventi ten, kur būčiau gėdinamas už tai, kad nesižaviu moterimi apsirengusiu barzdotu dainininku, neįžiūriu šventės visur peršamoje įvairovėje ar džiaugsmo viešpataujančioje anglakalbystėje…
Noriu į kaimą… Bet nenoriu į dabartinį – išsivaikščiojusį, apmirusį ir „sukaimoturizmintą“ – kaimą, kuriame trobą su Wi-Fi sutiksi dažniau nei arklį, norėčiau į tą senobinį – į XIX a. pabaigos/XX a. pradžios sodžių, o dar geriau – į tarpukario Lietuvos kaimą…
Po darbų su kokiu nors Pranu ir kokiu nors Raulu rūkytume papirosus ir gertume degtinėlę, po to išsigėrę kits kitam sugurintume nosis ir tą vakarą praleistume daboklėje, kurioje dargi gautume užkrimsti mums paruoštos žirnių košės…
Laisvu čėsu žuvaučiau upėje, kuria netekėtų fabrikų ištriesti plastiko trupiniai, o kitapus kranto šmirinėjantis ir besikoliojantis ūsuotas lenkų pasienietis ir būtų didžiausias užribio baubas (nereikėtų nerimauti dėl tuščiagalvio gudo operuojamos – tavo šeimą ir visą kraštą numarinti gebančios – AE visai šalia už sienos)…
Turėčiau kumelę, turėčiau karvių, turėčiau vištų, turėčiau žąsų, turėčiau paršiukų, kiek vėliau paršiukų nebeturėčiau, bet užtat prie cibulio kramtyčiau skaniausią sūdytą lašinį…
Tamsiais žiemos vakarais skaityčiau knygutes ir laikraščius žvakės šviesoje, laukdamas gugelio, o gūdžią žiemos naktį su savo įmitusia raudonskruoste gaspadine vienas kitą šildytume po koldra, tokiu būdu į pasaulį atvesdami bent kokius penkis vaikelius (iš kurių bent du apleistų mus ir pasibelstų pas Abraomą dar nesulaukę nė vienerių)…
Mūsų vaikai žinotų, kas yra drausmė ir pagarba, kartu tai būtų vaikai, turėję pačią šauniausią vaikystę, pilną nuotykių ir žaidimų gamtoje (vyresniajam turbūt tektų duoti lazdų, kad specialiai išprovokavo ir užsiundė senį Brisių ant šile netoli upės sutikto žalčio, o pastarasis šį sugėlė, gi vargetai Brisiui po to ištino pusė snukio!)…
Turėčiau BALTINIUS, tikrus BALTINIUS, kuriuos tvarkingai susikišęs į kelnes Šventą dieną su šeima traukčiau į bažnyčią, kurioje būtume guodžiami, barami ir mokinami energingo klebono, tiesiog perveriančio mus ūmiu/nemirksinčiu mistifikuojančiu žvilgsniu…
Su Pranu ir Raulu šposindami trauktume per dantį smailiabarzdį krautuvininką žydą, pas kurį vėliau tą pačią dieną užsukčiau nusipirkti muilo ir vinių, vogčiomis nužiūrinėdamas tamsiaakę gražuolę jo žmoną…
Jei Dievas duotų, netikėtai pasiligočiau ir ilgai nesikamavęs pamirčiau dar prieš tarybinių „išvaduotojų“ invaziją ir karą, pakildamas virš savo sodžiaus, virš sodiečių, virš brangių miškų ir išsisklaidydamas dausose…
Neabejoju, kad ir tarpukariu nebūčiau labai patenkintas. Turbūt įžvelgčiau daug nelygybės, neteisybės, veidmainystės, pritrenkiančio tamsumo, kvailų, tiesiog ydingų įsitikinimų viešpatystės ir t. t. Bet gyventi būtų labai labai įdomu. Man.
2019 m. rudenį kone vienas po kito pasirodę naujausi „Rembo“ ir „Terminatorius“ tarpusavy turi stebėtinai daug paralelių – abu yra multi/n-tieji tęsiniai 9-tame deš. užgimusių legendinių filmų serijų, abu išlaikė pagrindinę originalaus filmo „žvaigždę“, abu herojus vaidina septyniasdešimt(+)mečiai, abiejuose filmuose šie herojai sutiktini ramiai gyvenantys (nors ir sukaupę bet kada pasiektinus įspūdingus prievartos 𝑧̌𝑎𝑖𝑠𝑙𝑖𝑢𝑘𝑢̨ arsenalus) nuošaliuose namukuose pietvakarinėse (su Meksika besiribojančiose) JAV valstijose, ir abu (kažkodėl, kodėl?) gyvena užmezgę šeimyninius ne-seksualinius(!) santykius su vienišomis 𝑙𝑎𝑡𝑖𝑛𝑜 motinomis bei tapę ugdytojais/„patėviais“ jų vienturtėms atžaloms… Sutapimas? Sielos broliai(!), nieko nepridursi.
Galaktinis Reichas Subtilios (uniformos, metodai, estetika) ir ne itin subtilios („Valios triumfo“ scenų mimika VII epizode) paralelės tarp nacistinio XX a. Europos buldozerio ir totalitarinio galaktikos opresoriaus – „Žvaigždžių karų“ serijos konstanta. Potyrį tik sustiprina tobula simetrija tarp tarpukariu puskvailius nacius taškiusio Indiana Džounso ir jo sielos brolio Hano Solo, „seniai seniai, toli toli galaktikoje“ taip pat sėkmingai spraginusio tokius pat nevykėlius „stormtrooperius“, vaizdinių… Šįkart suintrigavo tai, kad ROGUE ONE pradžia itin primena režisieriaus Q. Tarantino filmo apie kovą prieš nacius – „Inglorious Basterds“ – pradžią. Abu filmai prasideda tikslingu charizmatiško imperijos/reicho šulo ir jo ginkluotų „bachūriukų“ atvykimu į nuošalią vietovę plyno lauko kraštovaizdžiu. Šis pradeda tardyti (iš pradžių lipšniai, o netrukus griebdamasis siaubingiausio teroro) vyrą, slepiantį žmones. Abiejų filmų įvadiniai epizodai baigiasi mažos mergaitės pabėgimu nuo atvykėlių-žudikų, šiai praradus savo artimuosius. Deja vu. (?!)
(toli gražu ne optimistiški John’o Wayne’o Vakarai, o godumo, skriaudų, skausmo ir keršto, sąžinės neturinčių sukčių ir juos sutvarkančių atsiskyrėlių, kiečiausių (anti)herojų, pasaulis… kartu netikėtų bičiulysčių, purvino komiškumo, šypseną ir jaudulį iššaukiančių nuotykių ARENA)
(Antikos laikai arba Konaniška magiška senovė, itin raumeningi (dažniausiai pusplikiai) didvyriai, pusplikės gražuolės ir kautynės kardais su pagiežingais, suktais, galios ir vienvaldystės ištroškusiais blogiečiais)
kompulsyvūs užrašai 