užrašyta 2023 m. gegužės 18 d.

Keletas nesektinų darbo paieškos pavyzdėlių…

• kadaise bandžiau įsidarbinti SEB banko klientų aptarnavime – buvau taip ´motyvuotas´ ten dirbti, kad per darbo pokalbį šviesiai tiesiai pasakiau, kad nežinau, kuo skiriasi DEBETAS nuo DIABETO Bankas pasirinko kandidatą, kuris tai žinojo (arba neišsidavė)

• kadaise bandžiau įsidarbinti TRANSCOM klientų aptarnavime – šansų būti priimtam veikiausiai nesustiprino tai, kad per darbo pokalbį kritiškai pasiteiravau, kodėl darbuotojų poilsio kambaryje prikrauta tiek ~neįdomių~ žurnalų apie verslą, o kurgi ~įdomieji~ kultūriniai žurnalai?

• kadaise bandžiau įsidarbinti SKALVIJOJE bilietų pardavėju/tikrintoju/etc. – tik va, mano motyvacinis laiškas virto kone analitiniu rašiniu, kuriame iš esmės sudirbau kino centro propaguojamą ´autorinio kino´ fetišizavimą bei, mano galva, nenatūralų dichotominį šio priešinimą su ´komerciniu kinu´ (pateikiau Hičkoko (ir jo filmografijos) pavyzdį – režisieriaus, kuris buvo artistiškiausias meistriškiausias auteur, tačiau kuriam komerciniai aspektai buvo labai svarbūs)… Nenuostabu, kad manęs nepasirinko. Žmonės ieškojo nuolankaus-mielo-paslaugaus lankytojų aptarnautojo, o ne edukuotų (ir, atrodytų, privalomai megztukais ilgomis apykaklėmis pasidabinusių) eksperčių teorinius-didaktinius įsivaizdavimus pašiepiančio opinionated ´žinovo´…

O ko gi aš pats norėjau ir ko siekiau? Ko aš noriu ir ko siekiu dabar? Hm…

užrašyta 2023 m. balandžio 10 d.

Povilas glaudėsi prie Kostės. Savo rankose laikė jos laibą kūną, juto jos šilumą, savo didžiulės nosies galiuku prigludo prie mylimosios kaklo, kurį ši patenkinta išrietė… TARKŠT! Povilas pramerkė akis, sapno miglos sklaidėsi, Kostės šiluma tolo… Jis niekada nesapnuodavo erotinių epizodų, sapnuose trokšdavo patirti ir patirdavo tik jaukų prarastos gyvenimo draugės artumą – artumą, kurio jiems stigo net būnant kartu. Ir vėl TARKŠT! Povilas pakilo iš patalų. Ruošdamasi kažką virti, sulinkusi senučiukė, Povilo motina, ant grindų prie pečiaus numetė dar vieną iš kiemo parsineštą malką (TARKŠT!), su akis besikrapštančiu sūnumi tradiciškai pasisveikindama šaižiu bambėjimu dėl vakarykščių išgertuvių… Povilas riebiai nusispjovė, piktai nužiūrėdamas krypuojančią pavargėlę. Kostė niekada nesugyveno su jo motina. Vyras iki šiol laikėsi įsitikinimo, kad mylimoji tą lemtingą dieną išėjo būtent dėl ‘anytėlės‘ kaltės. Galbūt Kostė sugrįš, kai senoji griuvena nusprogs? Viltingą ateities projekciją nuvijo paūmėjęs danties sopulys. Tabako dūmais, spiritu ir vėmalu periodiškai vilgomoje srėbtuvėje Povilas nebeturėjo daug dantų – likusieji periodiškai jį pakankindavo.

Išėjęs iš pirkios vyras nusiražė, nužingsniavęs už tvarto paliejo berželį, tada susirado baleiką ir pradėjo praustis šaltu vandeniu. Mazgodamasis raukšlėtą apšepusį veidą už ausies netikėtai užčiuopė didelį – neaiškų ir nemalonų – darinį. Akimirkai visas pašiurpo, nuo pakaušio iki pėdų kūnu perbėgo nejaukumo verpetas. Povilas subaubė ir suspaustą gumbą staigiai bei skausmingai išsilupo! Delne jis išvydo bjaurią prisirpusio agrasto dydžio erkę: iš pilkšvos, nuo pernakt prismaguriauto kraujo išpampusios, pūslės kyšančios mažytės jos kojytės mataravo jo akių link. Įpykęs vyras kreivai šyptelėjo ir nelemtą kenkėją lėtai ištraiškė tarp tvirtų savo pirštų. Penktą dešimtį einantis tarp pievų ir miškų gyvenimą praleidęs kaimietis negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą jam buvo įsisiurbusi viena iš šių šlykštynių. Su gyvuliais kas kita, pagalvojo jis. Povilas griežė dantį ant šių britkių parazitų rasės nuo tada, kai prieš dešimtmetį šioms sugėlus ir susargdinus Baksterį, šauniausią jo turėtą šunį, iš miesto teko kviestis veterinorių ir mylimą, kartu su Koste puoselėtą, šaunuolį užmigdyti. Vyras tradiciškai nusispjovė, plačiai išsižiojęs pasikrapštė kiek aprimusį dantį, tada skrupulingai išnarstė dėvimų kelnių ir marškinių kišenes – supratęs, kad nebeturi rūkalų, patraukė pas kaimyną. Pavymui aidėjo savo atidirbtu hegzametru baladojančios senutės tarškalai.

Povilas pastukseno į gretimos sodybos duris, buvo pakviestas ir įžengė vidun. Prieblandoje, tabako miglų apsuptyje, viduryje kambario už stalo su bokaliuku alaus rankoje ir kosulį generuojančia smilkstančia lazdele tarp lūpų sėdėjo kresnas paliegęs senukas ilga susivėlusia pageltusia barzda vardu Raulas. Kadaise jis buvo drūčiausias, veržliausias ir ‘šustriausias‘ kaimo ūkininkas, jėgų nestokojęs ambicingas juodadarbis, gausios šeimos galva, dabar gi į svečią žvelgė vienišas, luošas, ligotas pavargėlis. Senio gaspadinę prieš kelerius metus surijo vėžys, vaikai išsibarstė dirbti po miestus ir užsienius, su tėvu buvo likęs gyventi tik jaunėlis, prieš dvi vasaras atsigėręs tiek, kad niekada nebeprabudo. Dešinioji Raulo akis nemirksėjo – ji buvo stiklinė (tikroji kadaise pasmigo ant giminaičio rankose atsidūrusios šakės, vyrams besiplūstant dėl pievos gabaliuko). Povilas iškart padarė išvadą, kad šeimininkas ką tik gavo pensiją, – senis džiaugsmingai sutiko savo kaimyną ir, pasisodinęs, pradėjo vaišinti alumi, pasiūlė degtinėlės, agurkaičių, pomidorėlių, kumpio, o, visų pirma, rūkalų. Ant stalo gulėjęs pakelis gudiškų cigarečių buvo rūšies, kurios Povilui dar nebuvo tekę sutikti, – ant čiudno violetinio pakelio tebuvo vienintelis užrašas: kirilica užrašyta raidė „К“. „Что значит К?“, paklausė senio, „иди К чёрту!!“, springdamas ir kosėdamas nusikvatojo luošys. Povilas prisidegė cigaretę, giliai įtraukė ir iškvėpė sparčiai ir stipriai svaiginančių dūmų kamuolį. K kaip Kostė, ilgesingai pagalvojo jis.

Tarp kojų malėsi vargeta Bobikas, nedidutis Raulo šunėkas, pagal šunų metus amžiumi lenkiantis šeimininką. Tiesiai šunėkui ant nosies – primindama galingą trešnę ar čiupačiupsą – tvinksėjo didžiulė rausva erkė. Privisę to brudo gausybė, pakomentavo senis. Kąsnis kumpio labai įskaudino problemiškąjį Povilo dantį, mėsytę jis atidavė šuniui. Priimdamas netikėtą dovaną Bobikas svečiui netikėtai grybštelėjo į pirštą – Povilas nusikeikė ir TARKŠTelėjo delnu nesusipratėliui per snukį, žiaumodamas kumpelį urzgiantis vargeta nusliūkino į kampą. Laikas tirpo vyrams srebiant šiltus alų ir degtinę, pučiant dūmą po dūmo, prisimenant meiles ir nelaimes, keikiantis ir koliojantis, šposinant ir kvatojantis… Pakėlęs apsvaigusią galvą Povilas suprato, kad luošys Raulas parpia! Nors į jį tebespoksojo stiklinė senio akis, kėdėje išsidrėbęs klipata tyliai ramiai knarkė. Povilas ištuštino savo bokalaitį (nuvarvino į gerklę ir Raulo likutį), prisidegė cigaretę ir, įsidėjęs apytuštį cigarečių pakelį į marškinių kišenę, patraukė namo. Temo. Pargrįžęs apsikeitė įprastomis ‘malonybėmis‘ su televizorių žiūrinčia mama, parakinėjo stipriaisiais gėrimais nuskausmintą dantį ir griuvo į lovą…

Povilas glaudėsi prie Kostės. Lietė jos pečius, lietė jos… Jo širdis suakmenėjo. Po galais, kas gi tai? Delnais ir pirštais jis užčiuopė dešimčių dešimtis didžiulių – kolektyviai ritmingai pulsuojančių – pūslelių ant jos kaklo, krūtinės ir pilvo – mylimos moters kūnu maitinosi armija prakeiktų erkių!!! Vyras prabudo kimiai staugdamas… iš skausmo! Košmarišką nakties fantasmagoriją pakeitė realus, žandikaulį it surūdijęs medžioklinis peilis pervėręs ir traiškantis, danties skausmas. Povilas pamėgino vėl užmigti, bet pagyvenusį vyrą it mažą pyplį pravirkdęs brutalus sopulys buvo per stiprus. Vyras raitėsi, panikavo ir inkštė… Nakties tamsoje nuo agonijos ir nevilties galutinai baigęs pakvaišti Povilas staiga plačiai atmerkė akis. Mintyse į jį tiesiogiai kreipėsi jo mylimoji. Visą jo vidujybę užvaldė ramiu, bet įsakmiu Kostės balsu trumpai ir aiškiai verbalizuoto imperatyvo aidas – jis ŽINOJO, ką NORI ir TURI padaryti, kad išsilaisvintų. Pakilęs iš patalų, skausmo perkreiptas siluetas nukrypavo senyvos moters guolio link.

Bauginančiai fanatiškos Povilo akys – bepročio akys – žvelgė į miegančią motiną. Kietai įmigusi senytė sūnui netgi pasirodė graži. Šalia ant staliuko pūpsėjo jos klausos aparatas, spaudimo matuoklis, gražiai įrėminta Povilo tėvo nuotrauka. TARKŠT! Rėmelį aptaškė tiršta raudona masė. Krauju apsiputojusi senučiukė sutrupinta nosimi ir antakiu išgastingai pakėlė virpančias akis ir pažvelgė į sūnaus veidą, jos gargaliuojanti burna skleidė aukštą šaižų garsą. Vyras vėl pakėlė vieną iš moters atitįstų malkų – TARKŠT! TARKŠT! TARKŠT! TARKŠT! Savo gimdytojos galvą pavertęs lipnia negyva koše, jis nusviedė kruviną įnagį ir sukniubo. Padarė tai, ko iš jo prašė Kostės balsas, – danties skausmas akimirksniu pranyko. Ramybė. Povilas patogiai prigulė į savo lovą, prisidegė paskutinę cigaretę, giliai įtraukė ir išpūtė, išsyk giliai užmigo. Dabar jie galės vėl būti kartu.

Priešaušrio prieblandoje ryškiai liepsnojančios Povilo sodybos vaizdas atsispindėjo senio Raulo stiklinėje akyje. Staiga šioji sujudėjo ir išpuolė, garsiai nubildėdama ant grindų, – į tai dėmesį atkreipė tik slunkius Bobikas, neramiai pakėlęs ausytes. Iš atsivėrusios sustingusio luošio lavono akiduobės, lipdamos viena per kitą, pradėjo ropoti šimtai erkių – mažųjų smaližių lavina… Tuo metu valstybės sieną kirto dar viena partija naujųjų mįslingųjų cigarečių, dosniai prisodrintų rytinių kaimynų specialistų subalansuotais ‘vitaminais‘…

Užrašyta 2022 m. rugpjūčio 17 d.

Atsimenu 2010 m. rugsėjį baliuje pas savo būsimos žmonos sesę pirmą kartą teko išgirsti ir pasiklausyti Nick Cave & the Bad Seeds. Gera muzika ir tas ritmingas vokalisto baubimas iškart užkabino. Tąkart gerai prigėrusi mano merginos sesė mane patikino, kad Nick Cave taip pat gerai ir netgi daug geriau už mano mėgstamiausią visų laikų dainininką David Bowie. Po to dar ilgai juokiausi iš tokio, mano galva, absurdiško teiginio. Visgi nuo tada pradėjau intensyviai jų klausytis. Praėjo du su puse metų. 2013 m. pradžioje po dešimtmečio pertraukos į muzikinį pasaulį netikėtai sugrįžo mano mylimas David Bowie, išleisdamas albumą The Next Day. Gerai atsimenu savo tuometinę nuostabą ir sumišimą, kai pagavau save ir supratau, kad daugiau klausausi ir labiau mėgaujuosi dainomis iš bene tuo pačiu metu išėjusio naujo The Bad Seeds albumo (tada ironiškai atsiminiau ir tą „absurdišką“ teiginį)… Ne(!), Nick Cave mano numylėtinių viršūnėje David Bowie tikrai nenurungia, bet pripažinsiu, kad jo muzika kartais išskirtinai stipriai ir taikliai paliečia vidujybę – būtent ten, kur reikia…

Kitąmet, 2014 m. lapkritį, kine žiūrėjome meninį/dokumentinį filmą apie Nick Cave. Filmą pristatė Karolis Vyšniauskas – muzikos kritikas, kurio dėl jo lėkšto kairuoliškumo (ir dar kažko) dažniausiai nevirškinu. Savo įžanginėje kalboje jis teigė, kad naujausias The Bad Seeds albumas Push the Sky Away yra turbūt geriausias jų albumas. Kad ir kaip magėjo iš jo pasišaipyti, tąkart Vyšniauskas nenusišnekėjo. Nors 2009 m. grupę palikus gitaristui Mick Harvey, mano galva, jie prarado labai labai svarbią dalį savo savitumo, paskutinio dešimtmečio jų muzika yra geniali!

Vakar pagaliau juos pamatėme gyvai. Nuo pat pradžių buvo labai labai linksma. Ilgesingai lingavome ir smagiai dūkome. Man nepatiko tik du dalykai. Pirma, nepatiko keiksmažodžiai – bent man „fucking“ ir „Lithuania“ kartu nedera (tą patį pasakyčiau ir Dickinson‘ui iš Iron Maiden). Antra, kažkaip nejauku, kai šešiasdešimt(+)metis diedas visą vakarą čiupinėjasi su euforijoje paskendusiomis žiūrovėmis – mergaitėmis/merginomis, kurios tiktų jam į anūkes… Kita vertus, argi tai nėra pati pati rokenrolo esmė??? Hm… Bet kokiu atveju koncertas buvo puikus!

Pastebėjau, kad žiūrovų gretose buvo ir vienuolė! Kokia ji šaunuolė! Pagalvojau apie ją, kai skambindamas pianinu Cave dainavo Into My Arms (oh Lord). Atrodytų, kad vienuolės su roku dažniau nedraugauja – atsimenu, kai prieš dešimtmetį Lietuvoje koncertavo Marilyn Manson, prie arenos protestavo ir viena vienuolė, kuri televizijai aiškino, kad pačiame – šėtoniškame – roko muzikos ritme yra užkoduotas manipuliacinis įtakos darymo jaunimui mechanizmas… Kita vertus, vienuolė būtent šiame koncerte visiškai derėjo – Nick Cave muzika pilna tikėjimo ir dvasingumo. Šių dalykų mums visiems – ypač šiandien – reikia.

užrašyta 2022 m. rugpjūčio 3 d.

Prieš savaitę išvažiavę pailsėti į kaimą, Mortą patikėjom prižiūrėti mano mamai. Pagaliau atsipalaidavus, džiaugiantis kaimo malonumais, mus pasiekė kraupiausia žinia – Morta iškrito iš ketvirto aukšto balkono! Nutraukę atostogas išlėkėm slaugyti savo beibio. Morta prisitrenkė fiziškai, o aš – emociškai. Atrodo, kad gyvenimas tiesiog tyčiojasi – kodėl mano trečią dešimtį einančiai/kurčiai/ligotai/veterinorius reguliariai lankančiai/kasdien imperatyviai vaistais girdomai širdelei (tarsi jai dar trūktų bėdų) teko patirti tokį smūgį Iki šiol darosi pikta, silpna, bloga apie tai pagalvojus. Morta gyva (kelias dienas po savo ‘skrydžio’ vien ilsėjosi ir kiečiausiai miegojo), niekas nelūžo, jau ir vaikšto geriau (vakarais, naktimis ir paryčiais vis tradiciškai įsliūkina po kaldra pamurkti glėbyje), bet jos sveikatos problemos ryškiai paūmėjo. Bandom atsigauti ir… gyventi. one day at a time

PAPILDYMAS

užrašyta 2022 m. rugpjūčio 4 d.

Paryčiais Morta mirė Ačiū jai už gerumą, ačiū už nuostabų gyvenimą, laimingai praleistą kartu

užrašyta 2022 m. gegužės 31 d.

Šiandien. PRIEŠ DVIDEŠIMT METŲ.

2002 m. gegužės 31 d. baigiau ketvirtąją klasę ir pradinį lavinimosi etapą (tada dar nenutuokiau, kad nuo rugsėjo manęs lauks pažintis su visa eile tešlagalvių (didžiausios tešlagalvės buvo kai kurios mokytojos) ir pirmieji fanarai). Man buvo dešimt. Tądien tipinių pamokų nebuvo, tad iš mokyklos grįžau gerokai anksčiau nei įprastai. Įkišau raktą į buto durų spyną. Kažkas ne taip. Ištraukiau raktą kartu su visa spyna! Keistas šurmulys bute… BAM!!! Staiga durys atsilapojo ir mane parbloškė pirštinėtas delnas, akimirksniu iš buto išrūko dviejų vyrų siluetai. Mūsų namus aplankė VAGYS! Ištiktas šoko (nežinia kodėl) beldžiausi į visus gretimus butus, galop mane kiek nuramino pažįstamas pagyvenęs kaimynas, šeimos draugas. Sužinojusi apie įvykį iš darbo pargrįžo mama, po poros valandų atvyko policijos tyrėjai – vienas iš jų buvo toks sumanus (Puaro?), kad net sugebėjo paklausti, ar ant grindų numestas žaislinis pistoletas tikras(?). Žinoma, tyrimas niekur nenuvedė. Vagys nieko doro nespėjo pavogti (nugvelbė tik velionės močiutės auksinį žiedą, gal dar kažką), tačiau trumpa akistata su įsibrovėliais man turėjo pasekmių…

Nuo tada mano baimių panteono viršūnėje „X-Failų“ įskiepytą ufonautofobiją nurungė negerų žmonių (neprašytų svečių) baimė. Šią baimę daug sykių teko išgyventi ir su ja vienaip ar kitaip susigyventi, kai vasaromis mano tėvas (pats išvažiuodamas dirbti naktinę pamainą) nepilnametį mane daugybę kartų palikdavo vieną nakvoti savo sodybose, atokiuose miškais apsuptuose vienkiemiuose, – sodybose, į kurias ne sykį buvo įsilaužta, ir aš tai žinojau… Tėvas dargi prigąsdino, kad vienoje iš jų vaidenasi, – iki šiol atsimenu nenatūraliai bildančios kėdės vaizdinį ir nebesuprantu, ar tai buvo tikra, ar tai tik įtaigos, atminties ir fantazijos žaidimas… Kita sodyba prie Kražantės upės pažymėta tuo, kad apie 200 metrų atstumu nuo jos vaikžudė Alma Jonaitienė (Bružaitė) upelyje nuskandino užmuštų savo vaikelių kūnus. Jaukumėlis! Kai naktimis likdavau vienas tose sodybose, kiekvienas už miško artėjantis mašinos motoro burzgimas man sukeldavo nemenką nerimą. Kai bandydavau užmigti, medžių šakų, lapų ir namo traškesiai mano vaizduotėje suformuodavo tikrų tikriausią žingsnių garsą! Ir visgi neturėjau kitos išeities ir su visu tuo susigyvenau. Dabar nebebijau nakvoti vienkiemiuose, atrodo, kad nebebijau ir įsibrovėlių, tačiau nerimo šešėlis išlieka (kai laiptinėje už durų kažkas šmirinėja – irgi!)…

Grįžtant prie vagių apsilankymo prieš dvidešimtmetį, galbūt policijos tyrimas būtų buvęs sėkmingesnis, jei tyrėjai būtų gebėję apklausti vienintelę viso incidento liudininkę – įsibrovimo metu bute visąlaik buvo Morta! Įdomu, ką ji galvojo, ką jautė, išvydusi netikėtus svečius? Ar bijojo, o galbūt laukė kol mikliai po butą besirausiantys dėdės prisės atsikvėpti ir atpjaus dešrytės? Dabar Mortos to nebepaklausiu (mano Morta jau kurčia), vietoj to, paglostysiu jai snukutį, pakasysiu kaklelį, pamyluosiu ir pavaišinsiu pieneliu…
Kartu sulaukėme dar vienos vasaros!

užrašyta 2022 m. gegužės 15 d.

Šeštadienio popietė. Jorūnė kažkur centre paveiksluoja mergvakarį. Morta kietai miega, komfortiškai išrietusi savo pražilusias letenėles. Naujų laiškų nėra (gerbiamieji dėstytojai ignoruoja mano nusiųstą tekstą – tebūnie, jau savaitgalis). Nuobodžiauju. Sumislijau po trejų metų pertraukos pratęsti mylimo serialo „Star Trek: The Next Generation“ peržiūrą. Neapsirikau. Serijos labai įtraukė – net kelis kartus patyriau labai stiprius šiurpuliukus: tas pažįstamas ūmus jaudulys, keistos sensacijos kakle, šypsena iki ausų profesionalaus susiraukėlio veide, iš pasitenkinimo vėl ir vėl ašarojančios akys! Turbūt paskutinįsyk visa tai buvau patyręs kažkada įsijungęs pirmo „Indiana Džounso“ treilerį… Kai kurie žmonės panašius potyrius gaudo veizėdami specifinio porūšio (ASMR) erotinius video, CHA! Man gi šiurpuliukus teikia vien kapitono Pikardo balsas… Kurioziška, bet mano vertybiniuose apmąstymuose vienas rimčiausių ir dažniausiai atsikartojančių (Jorūnė gali patvirtinti) argumentų turėti vaikų – be tipinių perliukų kaip „kas man padės senatvėje“, „kam atiteks mano būsimi širdžiai brangūs nekilnojami turtai, nejaugi kokiems nors šikniams?“ ir „lietuvystė neturi išnykti“ – yra potencialiai atsirasianti galimybė turėti su kuo kartu žiūrėti ir diskutuoti apie Star Trek’ą! Cituojant kapitoną Pikardą: „MAKE IT SO!“

užrašyta 2021 m. gruodžio 10 d.

~atsimenu prieš gerus penkerius metus dirbau pardavėju-konsultantu alkogolio krautuvėj, buvo vėlyvas šiokiadienio vakaras, tąkart vienas dabojau parduotuvę ir žiovaudamas jau laukiau užsidarymo… ir tada į krautuvę sugūžėjo jie – geras tuzinas taivaniečių turistų – atrodė, kad grupę ar bent jos branduolį sudarė vienos šeimos nariai: čiauškančios, landžios, juokingos, vieną po kito įvairius šokoladus imliojančios tetulės; apdribusiais drabužiais, technopričpindalais ir šiek tiek nuobodžiaujančiomis/not impressed išraiškomis apsirėdę hipsteriniai jaunuoliai ir jaunuolės; + visų kiečiausias – visom prasmėm Bosas – mažas, storas, megztiniu aprengtą paršiuką primenantis, milžinišką auksinį žiedą mūvintis pagyvenęs dėdulė (sename Honkongo filme jis 100 proc. būtų vadinamas tik „uncle“ arba „boss“)… taivaniečiai labiausiai domėjosi ir žavėjosi prabangiais stipriaisiais gėrimais, šnekėtis su manimi dėdulė delegavo angliškai raukiantį hipsterį – tąkart jiems pardaviau keturias ar penkias bonkas brangiausios rūšies Bushmills viskio, pasiteiravau, iš kur jie, galop prieš atsisveikinimą, kadangi mano mandarinų kalbos žinios itin skurdžios, pasakiau jų kalba vienintelę frazę, kurią mokėjau, – Wo Ai Ni (I YOU)… apsipirkęs ir patenkintas klanas tikrąja to žodžio prasme iščiauškėjo lauk, o aš palikau su šypsena. toks va mažiukas – asmeninis – lietuvių ir taivaniečių šiltų diplomatinių/ekonominių santykių pavyzdėlis…~

užrašyta 2021 m. birželio 24 d.

Gariūnai. Dešimto dešimtmečio pabaiga. Lyja.

Du Leonai − vienas jau žilstelėjęs, kitas dar pyplys pradinukas − slampinėja tarp pilkų kioskų. Tąsyk tėvas sugalvojo pabūti man geeeras ir leido iš piratinių vaizdajuosčių prekeivio asorti išsirinkti vieną filmą, kurį man pažadėjo nupirkti.

Abejonių nekilo − tiesiog negalėjau atitraukti akių nuo kasetės su išsiviepusiu Makoliu Kalkinu. Deja, mano didžiam nusivylimui, “Vienas namuose” kainavo 20 lt, dvigubai daugiau už kitus filmus, − tėvas iškart pasakė, kad per brangu, ir liepė išsirinkti kitą…

Ir išsirinkau!

Namo grįžau su piratine vaizdajuoste, ant kurios viršelio šypsojosi botagu mosikuojantis vyras su skrybėle. Pasirinkimas buvo labai labai vykęs: smagus, įtraukiantis ir paveikus… Ilgam.

Kartais apie tai susimąstau ir darausi vis labiau įsitikinęs, kad jei tądien tėvas nebūtų buvęs toks taupus (skūpas!), tikriausiai apskritai nebūčiau pasirinkęs studijuoti Istorijos. Kaži kur ir, svarbiau, koks dabar būčiau? Įdomios tos mūsų gyvenimų dėlionės…

PAPILDYMAS

užrašyta 2023 m. birželio 30 d. (grįžus iš kino teatro)

Penktąjį “Indiana Džounsą” džiaugsmingai sutikau jau būdamas Istorijos mokslų daktaras… Dovana visam gyvenimui!

užrašyta 2021 m. sausio 7 d. (prabudus ir nebeužmigus)

Sapnuoju.

Iranas!: nešvariai pasibaigus futbolo rungtynėms stadione kyla priešvyriausybinės riaušės, kurių metu JAV agentai įvykdo dar vieno svarbaus Irano pareigūno politinę žmogžudystę – situacijos eskalacija priveda prie reikšmingų galios santykių regione persimainymų, o iš viso to daugiausiai naudos gauna Rusija! Labai GYVAS vaizdinys, ypač pirmoji jo dalis futbolo aikštyne, stebėta tarsi per didžiulį ryškių spalvų ekraną… Beveik jaučiu padėką tiems (niekada neegzistavusiems) operatoriams, kuriems pavyko iš arti pagauti principinių scenos dalyvių veiksmus, reakcijas, mimikas, perteiktus man šia aukštos raiškos transliacija…

Kitas sapnas (o gal ankstesniojo tąsa?).

Žiūriu retrospektyvią dokumentiką apie Vladimirą Putiną, dokumentinis filmas netrukus persimaino į klausimų-atsakymų šou su pačiu Rusijos prezidentu. Laidoje Putinas be kostiumo, tiesiog su šiltu (ir šiltą sentimentą bei simpatiją keliančiu) megztiniu (tokiu, kokį numegztų mano mama), suprask, savas/liaudies žmogus. Jei ši laida iš tikrųjų egzistuotų, ji būtų buvusi nufilmuota kažkada per pirmąsias dvi Putino kadencijas – tai aiškiai išduoda jo išvaizda (veidas). Putinas į klausimus atsakinėja ramiu, švelniu balsu, maloniai ir geranoriškai, mat ir jam užduodami klausimai visai ne aštrūs, neliečiantys opesnių temų, problemų… Kažkas iš salės pasiteirauja mėgstamiausio prezidento muzikos albumo. Kai renginio žiūrovas (aš) visai nebesitiki įdomesnio ar bent neblankaus atsakymo, Putinas ima ir šauna: „Alex North garso takelis filmui „Nocturama“. Įsivaizduokite, esate VIENAS kažkur atokiai ir išgirstate TAI“…

Toks netikėtas atsakymas mane ypatingai suintrigavo, [sapne] išsyk įsijungiau YOUTUBE ir susiradau muzikinį įrašą „Alex North, Nocturama, 1993“. Įrašo paveikslėlyje buvo pavaizduota skraidanti lėkštė – dar tada, kai tik išgirdau Putino žodžius, aiškiai nujaučiau, kad TAI foninė muzika paranormalybei ir ateiviams. Pasidarė kažkaip nejauku, tad dar prieš pasigirstant muzikai įrašo garsą nutildžiau. Bet nutildytas įrašas nenustojo „groti“…

Staiga pradėjau jausti kaip KAŽKAS, kažkokia jėga liečia mano pakaušį!!!!!

Prabudau išsigandęs. Dar sykį įsitikinau, kad praėję dešimtmečiai (beveik ketvirtis amžiaus) neišdildė dar darželinukui „X-Failų“ (bei kitos su didžiausiu susidomėjimu ir didžiausiais šiurpuliukais anuomet išgyventos televizijos produkcijos) padarytos traumos ir įskiepytos ufonautofobijos. Jausdamasis nejaukiai apsikabinau savo antrąją pusę, tuo metu įnikusią į savą ir, atrodytų, kur kas ramesnį miego repertuarą. Pasijutau geriau. O dar vakar prieš ją buvau toks mandras ir kietas. Gerai, kad nesu vienas.

Nerimauju (IR NEKANTRAUJU) sapnuoti VĖL!

P.S.

1) Iš tikrųjų gyveno toks – man žinomas – filmų kompozitorius Alex North, sukūręs epinę muziką „Spartakui“ ir „Kleopatrai“ (kadaise daugsyk klausiausi Kubrickui neįtikusio ir atmesto, bet tikrai verto dėmesio, jo garso takelio „2001 metų kosminei odisėjai“), tačiau jis mirė 1991 m. ir nesukūrė muzikos 1993 m. filmui „Nocturama“ – filmui, kurio apskritai nebuvo.

2) Tiesa, nesusijęs filmas tokiu pavadinimu išėjo 2016 m. – matyt, kažkada šį pavadinimą man teko regėti, o tada vienas iš tų (neegzistuojančių?) sapnų scenaristų, dirbančių tarp mano ausų, ėmė ir jį užsirašė, vėliau panaudojo. Įtariu, kad nebūtos sapnų juostos pavadinimui ir idėjai įtakos turėjo ir tai, jog neseniai skaitinėjau apie Spielbergo planuotą siaubo tęsinį filmui „E.T.“ – šis būtų vadinęsis „Nocturnal Fears“…

3) Sapnų YOUTUBE regėtas garso takelio albumo viršelis su skraidančia lėkšte man pasirodė panašus į turbūt daugumai iš „X-Failų“ gerai žinomą („I WANT TO BELIEVE“) plakatą ant Mulderio kabineto sienos, kartu – į 1983 m. serialo apie ufonautus „V“ reklaminį plakatą.

4) Nežinau ir nebesužinosiu, kaip skambėtų tas mistinis garso takelis (sapne jo negirdėjau, nors ir patyriau tam tikrą jo poveikį), vis dėlto pasitenkinsiu prisimindamas ir pasiklausydamas muzikinio kūrinio, kuris man išties panašus į baugoką foną paranormalybei ir paranormaliems kontaktams – tai grupės Tangerine Dream kompozicija „Remote Viewing“. Rekomenduoju.

užrašyta 2020 m. gruodžio 7 d.

2002-ųjų metų pavasarį dešimtmetis Leonas papuolė į bėdą. Mama atrado, kad jis mėnesių mėnesius nesprendė uždavinių matematikos pratybų sąsiuvinyje (=piktybiškai nedarė namų darbų), labai užsirūstino ir uždraudė Leonui eiti į lauką tol, kol jis neatliks visų nepadarytų matematikos užduočių. Svarbu pažymėti, kad anuomet, gadynėje be interneto namuose, lauke su kiemo draugais leidžiamas laikas tokio amžiaus vaikui reiškė labai daug…

Gyvenome ketvirtame devynaukščio daugiabučio aukšte Šeškinėje. Morta, mūsų mylima iš kiemo priglausta katė, tebeturėjo geidulį reguliariai sugrįžti į lauką: pabuvusi namie keletą dienų ji vėl prašydavosi laukan, kur ir būdavo išnešama – praleidusi porą dienų aplinkinėje žalumynų, žiogų ir draugingų kiemo katinų erdvėje, pakysinta ji vėl (anksčiau ar vėliau) apsireikšdavo mums, būdavo paimama į glėbį ir laiminga grįždavo namo. Tarp Mortos viešnagių namie ir lauke visada tarpininkaudavo patikima susisiekimo priemonė – žmogaus rankos: kelias koridoriais ir laiptais tarp mūsų buto durų ir kiemo Mortai buvo nepažintas (iš tiesų komplikuotas ir su kliūtimis). Taip nutiko, kad tąsyk, kai Leonui buvo uždrausta išeiti iš namų ir jis nuobodžiavo prie nykių matematikos pratybų (bei veikiausiai mislijo apie neseniai veizėtas vaizdajuostes ar kažką pan.), Morta kaip tik buvo lauke…

Vienas namuose. Nuobodu. Šiek tiek liūdna. Kažkokie keisti garsai laiptinėje… žmonių balsai? Lyg ir ramu jau. Kas gi ten? Labai keista, bet iš koridoriaus tarsi girdėti katiniškas miau-miau. Dar po kiek laiko imu ir pasižiūriu pro durų akutę: už durų stovi ir laukia MORTA!!! Morta GRĮŽO NAMO!
Kai aš negalėjau nueiti ir pasiimti Mortos, ji tiesiog ATSIDŪRĖ prie mano durų slenksčio! Iki šiol juntu tą nuostabų magišką jausmą atsiminęs šį nutikimą… nes negaliu jo paaiškinti. Netikiu, kad Morta pati būtų galėjusi rasti kelią pas mane – net ir patekusi į daugiabutį ir žinodama (nujausdama?) į kurį būtent aukštą reikia kopti laiptais (visada į lauką ar iš jo ją transportuodavome liftu), ji vargiai būtų įveikusi porą varstomų durų, skyrusių laiptinę ir koridorius, vedusius link buto. Bet kažkaip tai įvyko. Ir TAI aš geriau suprantu ne protu, o širdimi.

Juokingiausia (nors kartu iki šiol piktina) tai, kad Leonu niekas nepatikėjo. Kai grįžus namiškiams juos pasitiko Mortos dainelės ir istorija apie magišką katės sugrįžimą, Leonui buvo pasakyta: „Geriau tiesiog pasisakyk, kad buvai išėjęs jos pasiimti ir tiek“. Iš esmės Leono istorija buvo nurašyta kaip prisidirbusio vaiko mėginimas išvengti pylos už draudimo (eiti į lauką) sulaužymą. Man atrodo, manimi iki šiol taip ir nepatikėjo. Bet tai nesvarbu.
…Rašant šias eilutes man ant kelių švelniai sėdi ta pati Morta. O tai svarbiausia!

EPILOGAS:

2010 m. Leonas išlaikė* valstybinį matematikos egzaminą… *nors nesurinko nė dešimties balų iš šimto.
Mortą išleisdavome pasibūti lauke dar daugiau nei dešimtmetį (iki 2013 m.), aprašytasis nutikimas nebepasikartojo.