Sostinę užpustė. Prisiskaitęs ir prisiklausęs apie į kalną neužkylančius ir nuo kelio slystančius autobusus, bei trūks-plyš siekdamas išvengti panašių ratuoto transporto trikdžių ar spūsčių, šįryt nutariau iš namų išbristi 25 min. anksčiau ir darbelio link nuriedėti traukiniu, kurio patikimumą lig šiol liaupsinau. Gi dar vakar vaikiškai pasipūtėliška maniera ne vienam pasiskelbiau, kad nesklandumai kelyje man nebaisūs – aš keliauju traukiniu(!), užuojauta bėdžiams, chi-chi.
Šįkart šis atidundėjo netipiškai – minutėlę-kitą – pavėlavęs. Įlipau, prieš tai ant laiptelio smarkiai tryptelėjęs, kad neprineščiau vidun sniego, pasilabinau su šviesiaplauke palydove, patogiai įsitaisiau, už akimirksnio truktelėjome pirmyn ir… traukinys padvėsė.
Po kelių mėginimų vėl užvesti mašiną, šviesos vagonuose užgeso. Sėdėjau patamsyje spoksodamas pro langą į geležinkelio stotelės žibintų šviesoje žėrinčius pusnynų klodus mintyse ironiškai kikendamas. Patikimas, užtikrintas, garantuotas dalykas… Cha! Gyvenime nėra garantuotų dalykų!
Po dešimties minučių rimties mašinistas traukinį sėkmingai perkrovė ir jau netrukus – galbūt kiek mažesne sparta nei įprastai – pasiekėme kelionės tikslą. Bet pamokėlė ir niuksas užtikrintumo iliuzijai turėtų įsiminti.
Vakar vakare išlipęs iš traukino patamsiais pėdinau namo. Neapšviestame kelio ruože pasišviečiau mamos patikėtu žibintuvėliu, kad neįlipčiau į balą, nelaimėlio padarėlio gaišeną ar kokio nors keturkojo (neduokdie, dvikojo) paliktą kaką. Priėjęs vietą, kur įprastai pereinu bėgius, kitapus šių gūdžioje tamsoje išvydau nedidelę, bet ryškią, švieselę. Sustojau. Kas gi čia? Pažemėje naujas žibintas? O gal koks nuo Astravo pusės atzvimbęs jonvabalis-mutantas? Duslus „Помоги“ dar labiau sutrikdė – priartėjęs pamačiau, kad dauboje už bėgių guli senas diedas, ištiestos rankos delne laikąs (telefono?) švieselę. Buvo labai blausu, nieko gerai neįžiūrėjau, bet susišvietė, kad, matyt, bus padauginęs. “Помоги старику перейти пути”, paprašė pargriuvėlis. Ištiesiau dešinę ir padėjau atsistoti – diedulis buvo kūdas it šakaliukas, bet, pastatytas ant kojų ir remdamasis į mane, nebegriuvinėjo. Tylėjome, bet šnekų ir nereikėjo. Glaudžiai ir tvirtai susikibę rankomis it valstybių vadovai diplomatinio susitikimo metu pozuojantys fotografams, lėtai, bet užtikrintai, pasišviesdami ir atidžiai keldami kojas, bėgius įveikėme. Ką tik nurūkus dviem traukiniams, dar vienas nespėjo mūsų žygio sudrumsti. Pasisekė. Įsitikinęs, kad diedas bent šalia geležinkelio vėl kur neužkliūtų, nudūlinau namelių link. Į jo veidą taip ir neįsižiūrėjau. Galbūt nepažįstamasis vėl kur nors išsiplojo pakeliui link savo gryčios, bet bent savoje pusėje, atokiau nuo pavojingo bėgių ruožo. Patapti nabašnyku dar suspės. Kaip ir visi.
Ne apie tokius naktinius pasimatymus svajoju, bet, ką gi, juk niekad nežinai, kas tavęs laukia TAMSOJE… ir ne tik.
Jaučiu didelį džiaugsmą apsigyvenęs netoli bėgių. Kiekvienąsyk, kai išgirstu praūžiant traukinį, kaip mažas vaikas skubu prie lango paspoksoti – ypač faina tamsiuoju paros metu: fone riedantis traukinaitis atrodo it žaislinis – su eilėmis mažyčių geltonai švytinčių langiukų, su mažytėmis žmogiukų figūrėlėmis viduje.
Bičiulis (ar du) teiravosi, ar netoliese pastoviai prašvilpiančių traukinių dundesys nemaišo gyventi. Kur gi tau! Ritmingas traukinio pulsavimas (du-dun-dun) gerai nuteikia ir veikia raminančiai.
Galbūt mano prielankumas traukiniams – ankstyvos vaikystės atgarsis, mat būdamas visai mažyliukas gimtajame Radviliškyje augau netoli geležinkelio (tik kad pats to visai nebepamenu). Bet kokiu atveju, susiklostė taip, kad traukiniai ir geležinkelis man siejasi su… jaukumu.
Internetuose rašoma, kad traukiniai daliai žmonių sužadina malonius nostalgiškus jausmus. Nors geležinkelis kadaise buvo reikšmingas modernizacijos veiksnys, man geležinkelio bėgiai, jų aplinka, traukinių stotys ir patys traukiniai tiesiog dvelkia romantizuojama praeitimi. Kelelis savosios geležinkelio stotelės link palei senobinius medinius namus kvėpuojančios ir dar nesutrinkelintos gamtinės aplinkos fone šį įspūdį tik sustiprina.
Jaučiu didžiulį jaukumo pojūtį ir net keistą pasitenkinimą kas vakarą po darbo grįždamas namo traukiniu. Ši kasdienė kelionė teapima vieną sustojimą, tačiau pasijaučiu kaip tikras japonų salaryman sostinėje iš darbelio pargrįždamas namo traukiniu. Viena vertus, keliauti autobusu veikiausiai būtų patogiau – pastaruoju ir važinėja daugelis beračių kaimynų, maniškėje geležinkelio stotelėje gi iš apypilnio traukinio išlipu tik aš vienas. Kita vertus, traukinys bent niekada nevėluoja (ir, priešingai nei eismo spūsčių veikiamas autobusas, neverčia zuiti zigzagais ir kalenti dantimis nekvepiančių dėdžių apsupty) – šis stabilumo faktorius vėlgi teikia ramybės ir jaukumo.
O labiausiai žavi ta kinematografiška magija, tikrų tikriausiai patiriama būnant arti judančio traukinio. Vieną apsiniaukusį ir ūkanotą vasaros rytą išsiruošęs kelionei, geležinkelio stotelėje kutenamas dulksnos stebėjau tiršto rūko pagalves ryškiai oranžiniu priekinio žibinto blyksniu perskrodžiantį atpūškuojantį galiūną ir pasijaučiau tarsi Hario Poterio filme. Kitąsyk, patamsiais žygiuodamas palei ryškiomis šviesomis ir gaudesiu rudenėlio vakaro rimtį akimirkai sudrumstusią bėgiais lekiančią mašiną, ryškiai prisiminiau pastarųjų Indiana Džounso filmų scenas. Kasdien, išlipęs ir kiek atokiau paėjėjęs, atsigręžiu pasigėrėti traukiniu, ta paslaptinga aura ir keistai mielu jo metaliniu gremėzdiškumu, stebiu kaip jis vėl pajuda ir tęsia savo kelionę tolyn į tamsą. Viskas man regisi tarsi meniški ir romantiški – jaudulį ir entuziazmą kirbinantys – kadrai iš filmo. Kaip čiudna, kad man reikia griebtis kino kaip atskaitos taško, kad įvertinčiau savo gyvosios patirties įspūdžius, grožį ir reikšmę. Bet kodėl gi ne?
Važiavau autobusu į darbelį skaitydamas POP romaną apie XIX a. Kinijos imperatoriaus rūmų intrigas. Verčiant puslapius žvilgsnį patraukė ant lango tupintis nedidutis drugys. Pilkšvutis, su margais sparnyčiais ir antenytėm. Sugėlė širdį. Vargšelis. Įkalintas besibudinančiais sudirgusiais blyškiaveidžiais keleiviais užpildytoje čiudna savanų liaudies šnekta telefonu smagiai plepančio dėdės vairuojamoje mašinoje, drugytis glaudėsi prie stiklo, manytina, žvelgdamas išorėn, it bausmės galo nebesulauksiantis kalinys, ilgesingai spoksantis pro grotuotą kiaurymę tiurmos sienoje. Nebesiskaitė. Kaip gi skaitysiu, kai šalia padarėlis, kuris, mano įsivaizdavimu, kenčia. Iš kuprinės išsitraukiau TicTac dėžutę ir pamėginau drugytį į ją įsprausti. Planas neišdegė ir jis nupuolė ant gretimos sėdynės, zuidamas ratuku, plakdamas pilkais sparneliais. Mikliai paėmiau jį į kumštį. Likusią porą stotelių važiavau maloniai kutenamas. Išlipęs nustipsenau prie artimiausių žalumynų ir atvėriau delną. Drugelis išsyk pakilo ir šauniai, be jokių pastebimų trikdžių ar negalavimų, nuplazdeno tolyn. Ilgai sekiau jo skrydį šypsodamasis taip, kaip jau retai besišypsoma. Galbūt už kampo jį prarijo pusryčiaujantis paukštukas ar ištiko kokia kita netikėta nelaimė, tačiau jis išsilaisvino ir patyrė tą pergalingą skrydį horizonto link!
Turbūt visa tai tik žaidimas mano galvoje. Galbūt padarėlio likusio gyvenimo trukmės ir kokybės atžvilgiu verčiau jį būtų buvę palikti autobuse. Kodėl kišausi? Kas tai? Dorybė? Empatija? Deja, nebent selektyvi. Jei keliaudamas viešuoju transportu pastebėčiau, kad šalia manęs ant lango gailiai antenytes vizgina vapsvaitė-širšaitė, veikiausiai ją pritrėkščiau skaitoma knyga, kaip jau ne sykį yra buvę. Ir vėl abejonė. Hm…
Tai nutiko (o gal dar nutiks?) Kūčių vakarą vieno šį įrašą skaitančio žmogučio svetainėje…
Ponas Mandarinas su savo koketiška poniute Kanele (dėl drūtos-putlios figūros pavydžių konkurenčių neretai pravardžiuojama „Tešle“) bei visu būriu vaikučių-Kūčiukų rengėsi aplankyti tetulę Silkę. Visi buvo kupini šventinės nuotaikos! Baltutėle staltiese grįstoje gatvelėje mirgančių žvakių – tikrų žibintų – šviesoje it gyvenamieji namai šešėlius metė ornamentais išmarginti bliūdeliai ir lėkštutės, iš didžiulių puodų – it dūmijančių fabrikų – kilo garų verpetai. „Mes jau beveik atvykome, teta turbūt dar nebus pakilusi iš patalų“, – išvydęs giminaitės lėkštės kampą savo šeimynėlei šyptelėjo oranžinis pilvotas ponulis. Pasiekus kelionės tikslą atvykėlių šypsenas pakeitė sumišimo grimasos, Kanelė net žagtelėjo. Lėkštėje pūpsojo didžiulis šaukštas, o iš tetos Silkutės, masyvios galingos moteriškės, kūno tebuvo likę paskiri skuteliai – žuvytės, morkyčių ir svogūniukų atplaišėlės glitaus aliejaus klane. Kimi Kanelės rauda dėl artimosios netekties virto siaubo riksmu – jos vyrą Mandariną pačiupo ir jo odą nudyrė milžino (milžinės?) plaštaka. Kanelės bliovimas netruko ilgai – jos galvą tiesiog nukando ir sukramtė. Kūčiukai pabiro – bandė sprukti, bet visi buvo sučiupti ir suberti į puodynę aguonpienio. Burbuliuodami tarp aguonėlių jie dar spėjo palinkėti kits kitam „Linksmų švenčių!”. Visą šią klaikią fantasmagoriją stebėjo už Kalėdinės eglutės pasislėpęs Graikinis Riešutas, vylęsis išvengti pavojaus atsiskyręs nuo savo tautiečių. Nepaisant savo tvirtų šarvų, jis tirtėjo, graikų riešutkalbe murmėjo poterius. Jo mintyse aidėjo nugirsti paskutiniai Kūčiukų žodeliai…
Visai šalia kertinės turistinės „arterijos“ susiradome internetinių rekomendacijų pasiūlytą tikrą vietinį restoranėlį išragauti vietos gėrybių. Lankytojų mažai, europiečiai/vakariečiai – tik mes su Jorūne ir Gabija. Blausios šviesos, daug spalvotų plakatų, kažkuo priminė valgyklą. Užeigėlės bosas – paliegęs, į laikraštį įnikęs diedulis, aptarnaujantis personalas – senojo dėdės vaikomos moterėlės: visi tarpusavy klegėjo magiškąja kantoniečių kalba. Buvome įsitikinę, kad po pusantro šimtmečio „po anglu“ honkongėnai puikiai šnekės angliškai. Deja NE (pridursiu, kad šiuo aspektu netikėtai sužibėjo Taivanas – ten angliškai mums teisingą kelią nurodė net stoties rajono bėdžius). Paprašius extra ryžių, padavėja sutriko. Pamanytum, kad bent žodelį „rice“ visi jie turėtų suprasti, bet moteriai prireikė bendradarbių (ar net elektroninių pričpindalų) pagalbos. Vėliau, kai vėl kažko užsimanėme, miriau iš laimės sulaukęs progos „įdarbinti“ šimtų honkongiečių fylmų peržiūromis įgytą patirtį: padavėjoms vis neprieinant prie mūsų, atsisukau į jų pusę ir mojuodamas ištiesta plaštaka aukštyn-žemyn it vėduokle užbaubiau: „WAI-WAI-WAI“ (vertimas: ALIOOO!). Dziedas iškart pakėlė akis ir <mygom> pasiuntė padavėją link mūsų. Gal kiek gruboka, bet bent HK fylmai byloja, kad toks tiesmukumas – paprastų jų miestiečių kultūros bazė.
Restoranėlis mums suteikė progą paragauti šio to išties neragauto – kartu su žmona sukirtome keptą balandį (Gabijos tokie gardumynai nesugundė). Buvo <visai> skanu. Prieš dvi savaites per vienos mokslinės konferencijos pietus sėdint prie bendro stalo su dr. R. Laužiku, istorinės Lietuvos virtuvės specialistu, pasiteiravau šio, ar senobės lietuviai nevalgė balandžių (viską gi norisi pritempti prie lietuvybės), jis patikino, kad didikai valgė! Hm. Kai mums grįžus iš Azijos, uošvienė pagamino balandėlių, netvėriau kailyje pompastiškai rafinuoto ponulio poza šiuos išpeikti („jūs nė neragavę tikrų“!), žinoma, ji nebuvo patenkinta… Cha!
Honkonge visai šalia randasi didžiulė prabanga ir didžiulis skurdas: iki nukvakimo elegantiški RollsRoysai bei juvelyriką maišais perkančios poniutės ir baisių daugiabučių sienomis laipiojančios žiurkės bei vidury miesto statinėje užkurtame lauželyje kažkokius popierius deginančios ir kažką panosyje buriančios varguolės (viską matėme savo akimis)!
Vis dėlto vakarinis pasivaikščiojimas Žvaigdžių avenju ties Viktorijos uostu žvelgiant į tradicinius ryškių spalvų burinius laivus bei didingą miesto dangoraižių panoramą fone skambant lėtai džiazo muzikai sustiprina meilę šiam kontrastų miestui… Tik it nerimastinga mintis, ateinanti į galvą ir suvirpinanti širdį ryte budinantis iš šilto ir jaukaus miegelio komforto, malonumą pagadina akiratyje atsidūrusi ryškiai raudonai šviečianti milžiniška švieslentė, įkyriai skelbianti apie 75-tųjų Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo metinių iškilmes. Vėl pabunda tamsios mintys dėl šio miesto ateities, nerimas dėl jo ištirpimo lipnioje raudonoje pagedusioje masėje. Visgi tai savais kultūriniais-idėjiniais „akiniais“ viską reginčio vakariečio mintys, jaučiu, kad paprastiems honkongėnams labiau rūpi apčiuopiamesnės/žemiškesnės bėdos…
Nuotrauką padarė mama, tai keliomis dienomis vėliau sumedžiotas laimikis (ne aprašytasis)
užrašyta 2024 m. rugsėjo 12 d.
Ankstyvasis rugsėjis. Sekmadienio rytas. Paskutinis pusdienis kaime.
Papusryčiavę, su žmona nutarėme kartu paskaityti lauke. Rytas giedras, saulėtas, bet pavėsyje išties vėsu – gausėjantys pamestinukai medžių lapai primena: atėjo ruduo… Nieko, iš verandos į pievą išnešiau šaunųjį Dieduko supamąjį krėslą Jorūnei ir kėdutę sau. Įsitaisėme ant saulutės: šilta, gera, smagu. Įnikome į savas knygas – aš skaičiau Charles Pellegrino romaną „Dust“, kuriame autorius holivudiškai piešia pasaulį, kuriame staigus vabalų (ir visų vabzdžių apskritai) išnykimas sukelia virtinę ekologinių katastrofų, privedančių prie modernios žmonių civilizacijos kracho… Mano dėmesį patraukė žolytėje tarp Dzūkijos samanyčių kauburėlių šmirinėjantis didokas juodas vabaliukas. Nužiūrėję pievelę pastebėjome, kad juodvabalių daug, visi kruta, kažkur ropoja, matyt, turi reikalėlių. Paėmiau artimiausią juodvabalį į delną. Kartu su Jorūne šiltai nusikvatojome, mat vabaliukui iš užpakalio pūpsojo nedidutis skystas geltonas burbuliukas – gal tai pono vabalo kakutis? Susipratęs, kad, matyt, ne laiku įsikišome ir vabalaitį veikiausiai sunepatoginome, paleidau jį toliau plėtoti savo reikalo. Įsitaisiusi ant į trobą besiremiančio suolo prie skaitovų prisijungė ir mano mama. Netrukus pasimyluoti atbildėjo žavusis katinas Taškelis (juodai-baltas it karvutė fainuolis su balta dėmyte ant juodos kaktytės). Murklys trynėsi į mūsų, jo gerbėjų, rankas, gerinosi, parvirto ant šono pilvuku į viršų pasiraityti, palaižyti ir, žinoma, pakandžioti jo snukutį glostančių mūsų pirštelių… Pievelė ir toliau mirgėjo vabaliukais: pastebėjome, kad vienas iš jų skuba pasivyti kitą. Ir štai jie susitiko – abiem pasikraipius galvytėmis ir antenėlėmis, tas, kuris vijosi, užsilipo ant to(s), kurį(ią) vijosi ir… Leonas su Jorūne sėdėjo ir stebėjo vabalų meilę (seksą)! Argi ne puiki – gamtinė – ryto programa? Žymiausias mūsų vaikystės televizijos gamtininkas profesorius Ričardas Kazlauskas, apie kurio mirties dešimtmetį kaip tik priminė rytinė socialinių tinklų vartymo dozė, būtų patenkintas… Žvilgsnį nuo vabalėlių meilės performanso atitraukė iš laukų atrūkstanti ir mums adresuotus verksmus laidanti katė „Senė“ (šiai nedidukei juočkei tokį vardą pelnė ne jos amžius, o hierarchinė pozicija mūsų kaimo galo kačių bendruomenėje). Jos nasreliuose tabalavo vargšės pelytės kūnelis. Pasak mano mamos, „Senė“ bene kasdien sumedžioja po pelytę ir visada atneša parodyti, pasigerinti žmonėms (tikėtina, kad tai svari priežastis, dėl kurios šios nuolatinės gimdyvės neapsikentę kaimiečiai neišveža ir neišleidžia gretimame kaime, ten vesti savo nesibaigiančių katinėlių vadų). Kartu su Taškeliu pakilome pasižiūrėti, bet reginys nebuvo malonus – peliuką katė grafiškai brutaliai sudorojo ir prarijo: niam niam, miau miau. Tokia jau ta gamta ir jos keliai. Sugrįžę prie savo knygų, pamatėme, kad vabaliukų sueiga jau baigėsi, bet porelė neišsiskirstė. Matyt, šnekučiavosi (ar traukė miniatiūrinius papirosus), gal gi rinko būsimų vabalaičių vardelius? Šaunus rytas, kurį aprašiau, nes noriu atsiminti. Savo romano pabaigos žodyje Ch. Pellegrino rašo: “[…] the legendary British naturalist J.B.S. Haldane was asked by a priest what his years of studying Earth’s creatures had taught him about God. Recalling, in that moment, that although the Earth was two-thirds covered with water, three-quarters of all known species were insects, and a third of them happened to be beetles, he replied, “For one thing, He has an inordinate fondness for beetles.” Pridursiu, kad ir man jie labai patinka. Bet katės labiau! Gamta su visu savo grožiu ir smagiais veikėjais išties gydo. Ir smagina!
Alan Dean Foster – turbūt mano mėgstamiausias (mokslinės/maginės) fantastikos rašytojas. Jis nelaimėjo jokių svarbių žanro rašytojams skirtų apdovanojimų, bet prirašė gausybę smagiausių romanų, pilnų šposų ir kinematografiško veiksmo: skaitant šiuos nemirtingasis berniukas manyje kvatojasi ir sako „wow, kieta!“. Nors nė vienas jo romanas nebuvo ekranizuotas, jis bene kiečiausias Holivudo filmų novelizacijų kūrėjas, romanais pavertęs ir “Star Wars“, ir “Alien“, be to, sukūrė siužetą pirmajam “Star Trek“ filmui. Fosteris gyvena Arizonoje su žmona, teberašo, dievina keliones, laukinę gyvūniją, svorių kėlimo varžybas diedukams bei… suomių simfoninio metalo grupę “Nightwish“! Nors man turbūt labiau patinka kai mokslinės fantastikos pasakoriai – kaip kad Heinleinas, Brackett ar (ne vėlyvasis) Asimovas – savo istorijas pasakoja rimtai (straight), Fosteris visada šposina ir merkia akį skaitytojui. Tai jo stilius. Imdamas šio rašytojo knygą į rankas visada žinau, kad manęs laukia pramoga. Didelė pramoga. Nuo 2020 m. pradžios perskaičiau 13 jo knygų. Daugelį šių jungia tai, kad pagrindiniai pasakojimo veikėjai ne kokie superdidvyriai (nors, yra ir tokių istorijų), o tiesiog paprasti žmogiški žmonės (neretai apkūnūs, nebe pirmos jaunystės, turintys ydų ar visokių išankstinių nusistatymų, retai proto galiūnai) papuolantys į beprotiškai fantastiškas pavojingas situacijas ir kažkaip – su netikėtų (neretai nežmogiškų) kompanjonų pagalba – nugalintys iššūkius…
Praeitą savaitę pradėjau skaityti dar vieną jo romaną.
Ateitis. Žmonija kolonizavo keliasdešimt pasaulių, bet savo kelyje intelektualių ateivių dar nesutiko. Buityje, aptarnavimo sferoje ir visuose fiziniuose darbuose žmonėms talkina robotai. Robotų fabriko prižiūrėtojas, įpratęs pietus valgyti techninio darbo vietoje, o ne valgomajame (kad nereikėtų klausytis kolegų tauškalų), išskuba gavęs skubų iškvietimą (vėliau paaiškėja, kad baba tiesiog neįjungė prietaiso į rozetę), užmiršęs ne vietoje paliktą pasišildytą sumuštinį su sūriu. Atsitinka taip, kad ištežęs kapsintis lydytas sūris pro trūkius ir įplėšas grindyse bei izoliacinėje medžiagoje patenka ant robotus gaminančio kompiuterio, sukelia trumpą sujungimą ir atsitiktinai paskatina dirbtinį intelektą savarankiškai protauti. Galvojimų išdava – kompiuterio misija tampa už žmogų protingesnių gyvybės formų paieška: jis negali susitaikyti su siaubinga mintimi, kad paiki žmonės – aukščiausia proto forma visatoje. Šį imperatyvą jis įdiegia kiekvienam pagaminamam robotui. Netrukus visuose žmonijos apgyvendintuose pasauliuose robotų veikla sutrinka – pvz., karves melžti skirtas prietaisas įžūliai pasiūlo garbiam fermos šeimininkui pačiam tuo užsiimti, pareikšdamas, kad jis savo laiką nuo šiol skirs aukštesnių gyvybės formų paieškai, panašiai „užiuojasi“ žoliapjovės, šviesoforus valdančios sistemos ir t. t. Žemėje, žmonijos gimtinėje, virtusioje ekotopiniu pensionatu senukams – parkų ir sanatorijų pasauliu išėjusiesiems į pensiją karšinti – maistą ruošiantis bufeto robotas, lydimas penkių nuobodžiaujančių pensininkų, netikėtai kai ką atranda keistame urve paežerėje. Keli diedukai ir močiutė su entuziastingu robotu priešakyje nukulniuoja požeminiu tuneliu ir atsiduria keistoje neregėtos architektūros menėje, kur juos sutinka baugi švytinti dvasia (holograma?). Bėda ta, kad iš patalpos jie nebegali išeiti. Keistoji figūra prabyla apie jų laukiantį procesą ir visa salė pradeda drebėti – dreba visas aplinkinis regionas: netoliese senjorų namų verandoje krėsluose besisupanti senučiukų pora išvysta iš ežero pakylantį ir nuskrendantį kosminį laivą!!!
Nuotykis prasidėjo ir manęs laukia dar 200 puslapių! Kasdienės kelionės autobusu ir troleibusu tikrai nebus nuobodžios…
Prieš mėnesį, paskutinę rugsėjo dieną, man teko nuvežti užmigdyti netikėtai baisiai pasiligojusią mylimą savo mamos (ir savo) katytę Rūką. Rūka visą gyvenimą buvo mūsų beibis – kai pernai rugpjūtį atsisveikinome su jos mamyte mylimąja Morta, tikrai nebūčiau pagalvojęs, kad po metų nebeturėsime ir Rūkelės…
Taip netikėta. Taip skaudu ir nyku.
Rūka gimė mūsų bute Šeškinėje 2009 m. lapkričio 22 d. Tokį neįprastą vardą gavo dėl savo čiudno įdomaus pilkumo. Augindami Mortą, ketinome Rūką (kaip ir kitus beibius) atiduoti, bet būtent mažytės kremiškai/rainai/pilkutės mielos-drovios-ypatingos guzikėlės fainumas paskatino ją pasilikti – nuo tada mūsų namuose išties karaliavo ryškių keturkojų asmenybių komanda!
Tiek daug smagių atsiminimų… Tas kartas, kai mažyliukė Rūka įpuolė į neuždengtą klozetą, ew… Du kartai, kai mažoji kvailiukė išpuolė pro ketvirto aukšto balkoną ir nė kiek neprisiplojo!.. Tas kartas, kai 2010 m. pavasarį pirmąsyk į svečius parsivedžiau savo klasiokę (ir būsimą žmoną) Jorūnę, o ant jos užlipo ir pradėjo murkti būtent Rūka. Tąkart Jorūnei pasakiau, kad tai tikrai retas atvejis. Vėliau ji prasitarė, kad tada pagalvojo, jog aš visiems (visoms?) taip sakau, bet po to įsitikino, kad keistuolė-drovuolė murkia ne taip dažnai ir ne visiems. Jorūnę aprobavo pati Rūka, geresnio palaiminimo nė nesugalvočiau!
Ilgainiui mūsų namuose natūraliai susiformavo neišsakytas, bet visiškai aiškus supratimas, kad Morta – visų pirma, mylimiausioji mano katė, Rūka – mano mamos. Kai 2017 m. su Jorūnė išsikėlėme į nuomojamą butą, nebuvo nė klausimo – su savimi pasiėmėme Mortą, o mamai liko Rūkelė. Matyt, taip nulėmė charakteriai. Mama ir Rūka tiesiog sutapo. 2018–2020 m. su Rūka taip pat gyveno mano vėlionius dėdę ir dėdienę pragyvenęs ilgaamžis jų katinaitis Amis. Pirmąsyk išgirdusi jo bliovimą, Rūka savaitę slėpėsi už lovos bei skalbyklės ir visa tiesiog drebėjo. Vėliau, supratusi, kad seniukas giesmininkas visai nepavojingas, atsipalaidavo, o kartais savo naujajam sugyventiniui (kaip anksčiau ir savo mamytei) žaismingai užšokdavo ant kupros! Padauža…
Rūka turėjo keistą, neįprastą, savitą charakterį. Ypatingas jos bruožas – ji visada žiūrėdavo žmogui į akis. Atrodytų, kad Morta visada žiūrėdavo mums į rankas (tarsi jas laikydama mūsų kontaktiniu centru), o su Rūka visada susitikdavome žvilgsniais. Ir tas susižiūrėjimas iššaukdavo katinaitės susijaudinimą, bliovimą, tą nuostabųjį jos PURRRPT. Žengiant link jos ji iš anksto pradėdavo sukti ratus, ieškoti kur pasitrinti, priartėjusį žmogų pasveikindavo susiglaudimu galvomis, tiek daug kartų taip mielai susiglausdavome – kakta į kaktytę…
Ji buvo drovi, tingi, įgimtai nerami, bailoka, bet kai jau užmurkdavo, tai burzgėdavo kaip tikras traktorius!!!
Su Morta abipusiu noru dažnai mušdavomės, kartais ji įsismarkaudavo ir kaip mini Godzila ar King Kongas atakuodavo mane, su azartu kąsdavo man į rankas, užvanodavo letenų smūgiais, sykį net įstatė mėlynę po akim (kitą dieną kursiokas Karolis fakulteto kiemelyje net užklausė, iš kur fanaras)… Rūka buvo kitokia, ji nemėgdavo grumtynių, paniurkius ar ne taip palietus pašnypšdavo ir pabėgdavo. Imtynės su šeimininku – ne jai. Kita vertus, norėdama valgyti, ji meistriškiausiai pagrodavo nervais, be to, labai mėgdavo žaisti: aš judindavau ranką po paklode vis iškišdamas pirštelį, o ji gaudydavo, pažiūrėjus jai į akis ji duodavo suprasti, kad supranta, jog tai žaidimas, ir ateidavo pasitrinti galvelėmis, tada žaisdavome toliau… Susijaudindavo vos ištraukus pledą, nes žinojo, kad bus proga palįsti po šiuo ir šiltai (jei ir trumpai) pamurkti. Rugsėjo viduryje, kai ją lankėme, sulysusi, sirgdama ir nieko nebevalgydama, vis vien naktį užsuko pasitrinti ir papurpti prie mūsų… Širdelė!
Apmaudu, kad tai, jog Rūka bus sveika ir gyvens dar ilgai, laikėme garantuotu neabejotinu dalyku, tiesiog priėmėme už gryną pinigą. Tiek jos mamytė Morta, tiek Amis sulaukė dvidešimties, o Rūka nesulaukė ir keturiolikos… Pastarųjų lemtis vienaip ar kitaip buvo numanyta, Rūkos – užklupo netikėtai. Turbūt tai ir skaudžiausia. Pykstu dėl tariamos neteisybės, bet trylika smagių metų jaukaus gyvenimo prižiūrimai, mylimai ir laimingai turbūt nėra jokia neteisybė. Susimąsčius, sveikata ir rytojus niekam negarantuoti – džiaukimės savo mylimaisiais dabar!
Mums visada trūks tos pilkos, smailianosės, juokingos, akis išpūtusios, pakampiais besitrinančios ir bliaunančios – savos – katytės.
Prieš kelias savaites, kai Lietuvą kepino karštis ir visi mintyse meldėme lietaus, kartu su mama sukiojomės savo sodybos kaime kieme. „O Neee!“, staiga kone vaikiškai sušukau. „Kas atsitiko?“, paklausė mama. Parodžiau jai bliūdelį su vandeniu kiemo katėms – į šį buvo įpuolęs didelis nemaloniai atrodantis skraidantis vabzdys, plakantis kojytėmis ir nebegalintis išlipti. „Nu ir kas?“, nesužavėta negražaus gyvio paklausė mama. „Negaila? O jei ten būtų boružėlė, ar gailėtum?“, paklausiau. „Gailėčiau“, atsakė. Ištraukiau nelaimėlį padarėlį iš indelio (ponulis nespėjo prigerti ir pasišalino savais keliais) ir tariau: „O gal jų galvelėse tas pats?“. Mama ir sako: „Užtat man ne tas pats“. Susimąsčiau…
Kaip neteisinga, kad dažnai gyvas būtybes vertiname ir elgiamės jų atžvilgiu skirtingai vien dėl jų išvaizdos (mielumo ar pasidygėjimo mūsų akims). Iki šiol save ėdu už tai, kad metų pradžioje kažkokiai kreivai bedantei babuškai mane užkalbinus prie Maximos kasų kažką nemaloniai jai atsakiau, nes puikiai žinau, kad jei tąkart ten būtų buvusi jauna graži moteris, būčiau buvęs pats maloniausias… Feee.
Ir visgi į baisią bėdą papuolusio padarėlio padėties vaizdinys mane palietė ir man parūpo išgelbėti tą vizualiai nemalonų vabzdį. Kodėl? Kas iš to? Juk galbūt po minutės jį -amt- ir prarijo vienas iš aplink sodybą besibazuojančių paukštelių. Be to, tomis dienomis po užtvankos susprogdinimo Ukrainoje skendo nesuvokiama gausa gyvūnijos… Gromuliuodamas visa tai prisimenu metų pradžioje skaityto – netipiško ir labai čiudno – Philip K. Dick romano „Galactic Pot-Healer“ (1969 m.) fragmentą. Diskutuodamas su robotu pagrindinis knygos veikėjas papasakoja istoriją apie kadaise vargiai naudotame puodelyje atrastą negyvą voriuką. Jis samprotauja, kad šis numirė, nes neturėjo kuo maitintis, veikiausiai įkrito į puodelį ir nebegalėjo iš šio išropoti. Pasakotoją sujaudino tai, kad net ir beviltiškoje situacijoje puodelio dugne vorelis supynė nedidelį voratinklį – stengėsi išlikti: „When I found it—saw it dead in the cup, with its meager, hopeless web—I thought, It never had a chance. No flies would ever have come along, even if it had waited forever. It waited until it died. It tried to make the best of the circumstances, but it was hopeless. I always wondered, Did it know it was hopeless? Did it weave the web knowing it was no use?“. Galop veikėjas išprotauja, kad rūpestis/atjauta yra esminė mąstančių būtybių savybė…
Hm. Ir kur gi ta manoji atjauta, kai vieną po kito plekšnoju uodus, puodelio padėkliuku prie lango priploju į kambarį įskridusias širšes ar su akmenėliu traiškau iš kaimo katytės pakaklės ištrauktas erkes? Taip, šie šmikiai puola ar yra pavojingi mano atžvilgiu – bet argi jie kalti, kad jie būtent taip surėdyti? Pernai kaime žiūrint filmą ant ekrano pradėjus būriuotis dešimtims iš kažkur atsiradusių mažyčių muselių stvėriau Šelingo „Žmogaus laisvės filosofiją“ ir nuviliojęs nepageidautinus gyvius prie kito šviesos šaltinio baltą knygos viršelį paverčiau lipniu ištraiškytų musyčių kūnelių kapinynu (filozopinis veikalas nors sykį davė praktinės naudos!) – šios gi nusikalto tik tuo, kad pataikė ateiti į svečius pas vakarinį sinefilą…
Turbūt ir vėl per daug suku galvą. Aš visada suku galvą. Ir visada abejoju. DUBITO, ERGO COGITO, ERGO SUM?
kompulsyvūs užrašai 