Užrašyta 2025 m. lapkričio 27 d.

Sostinę užpustė. Prisiskaitęs ir prisiklausęs apie į kalną neužkylančius ir nuo kelio slystančius autobusus, bei trūks-plyš siekdamas išvengti panašių ratuoto transporto trikdžių ar spūsčių, šįryt nutariau iš namų išbristi 25 min. anksčiau ir darbelio link nuriedėti traukiniu, kurio patikimumą lig šiol liaupsinau. Gi dar vakar vaikiškai pasipūtėliška maniera ne vienam pasiskelbiau, kad nesklandumai kelyje man nebaisūs – aš keliauju traukiniu(!), užuojauta bėdžiams, chi-chi.

Šįkart šis atidundėjo netipiškai – minutėlę-kitą – pavėlavęs. Įlipau, prieš tai ant laiptelio smarkiai tryptelėjęs, kad neprineščiau vidun sniego, pasilabinau su šviesiaplauke palydove, patogiai įsitaisiau, už akimirksnio truktelėjome pirmyn ir… traukinys padvėsė.

Po kelių mėginimų vėl užvesti mašiną, šviesos vagonuose užgeso. Sėdėjau patamsyje spoksodamas pro langą į geležinkelio stotelės žibintų šviesoje žėrinčius pusnynų klodus mintyse ironiškai kikendamas. Patikimas, užtikrintas, garantuotas dalykas… Cha! Gyvenime nėra garantuotų dalykų!

Po dešimties minučių rimties mašinistas traukinį sėkmingai perkrovė ir jau netrukus – galbūt kiek mažesne sparta nei įprastai – pasiekėme kelionės tikslą. Bet pamokėlė ir niuksas užtikrintumo iliuzijai turėtų įsiminti.