Užrašyta 2025 m. lapkričio 13 d.

Vakar vakare išlipęs iš traukino patamsiais pėdinau namo. Neapšviestame kelio ruože pasišviečiau mamos patikėtu žibintuvėliu, kad neįlipčiau į balą, nelaimėlio padarėlio gaišeną ar kokio nors keturkojo (neduokdie, dvikojo) paliktą kaką. Priėjęs vietą, kur įprastai pereinu bėgius, kitapus šių gūdžioje tamsoje išvydau nedidelę, bet ryškią, švieselę. Sustojau. Kas gi čia? Pažemėje naujas žibintas? O gal koks nuo Astravo pusės atzvimbęs jonvabalis-mutantas? Duslus „Помоги“ dar labiau sutrikdė – priartėjęs pamačiau, kad dauboje už bėgių guli senas diedas, ištiestos rankos delne laikąs (telefono?) švieselę. Buvo labai blausu, nieko gerai neįžiūrėjau, bet susišvietė, kad, matyt, bus padauginęs. “Помоги старику перейти пути”, paprašė pargriuvėlis. Ištiesiau dešinę ir padėjau atsistoti – diedulis buvo kūdas it šakaliukas, bet, pastatytas ant kojų ir remdamasis į mane, nebegriuvinėjo. Tylėjome, bet šnekų ir nereikėjo. Glaudžiai ir tvirtai susikibę rankomis it valstybių vadovai diplomatinio susitikimo metu pozuojantys fotografams, lėtai, bet užtikrintai, pasišviesdami ir atidžiai keldami kojas, bėgius įveikėme. Ką tik nurūkus dviem traukiniams, dar vienas nespėjo mūsų žygio sudrumsti. Pasisekė. Įsitikinęs, kad diedas bent šalia geležinkelio vėl kur neužkliūtų, nudūlinau namelių link. Į jo veidą taip ir neįsižiūrėjau. Galbūt nepažįstamasis vėl kur nors išsiplojo pakeliui link savo gryčios, bet bent savoje pusėje, atokiau nuo pavojingo bėgių ruožo. Patapti nabašnyku dar suspės. Kaip ir visi.

Ne apie tokius naktinius pasimatymus svajoju, bet, ką gi, juk niekad nežinai, kas tavęs laukia TAMSOJE… ir ne tik.