Užrašyta 2025 m. lapkričio 5 d.

Jaučiu didelį džiaugsmą apsigyvenęs netoli bėgių. Kiekvienąsyk, kai išgirstu praūžiant traukinį, kaip mažas vaikas skubu prie lango paspoksoti – ypač faina tamsiuoju paros metu: fone riedantis traukinaitis atrodo it žaislinis – su eilėmis mažyčių geltonai švytinčių langiukų, su mažytėmis žmogiukų figūrėlėmis viduje.

Bičiulis (ar du) teiravosi, ar netoliese pastoviai prašvilpiančių traukinių dundesys nemaišo gyventi. Kur gi tau! Ritmingas traukinio pulsavimas (du-dun-dun) gerai nuteikia ir veikia raminančiai.

Galbūt mano prielankumas traukiniams – ankstyvos vaikystės atgarsis, mat būdamas visai mažyliukas gimtajame Radviliškyje augau netoli geležinkelio (tik kad pats to visai nebepamenu). Bet kokiu atveju, susiklostė taip, kad traukiniai ir geležinkelis man siejasi su… jaukumu.

Internetuose rašoma, kad traukiniai daliai žmonių sužadina malonius nostalgiškus jausmus. Nors geležinkelis kadaise buvo reikšmingas modernizacijos veiksnys, man geležinkelio bėgiai, jų aplinka, traukinių stotys ir patys traukiniai tiesiog dvelkia romantizuojama praeitimi. Kelelis savosios geležinkelio stotelės link palei senobinius medinius namus kvėpuojančios ir dar nesutrinkelintos gamtinės aplinkos fone šį įspūdį tik sustiprina.

Jaučiu didžiulį jaukumo pojūtį ir net keistą pasitenkinimą kas vakarą po darbo grįždamas namo traukiniu. Ši kasdienė kelionė teapima vieną sustojimą, tačiau pasijaučiu kaip tikras japonų salaryman sostinėje iš darbelio pargrįždamas namo traukiniu. Viena vertus, keliauti autobusu veikiausiai būtų patogiau – pastaruoju ir važinėja daugelis beračių kaimynų, maniškėje geležinkelio stotelėje gi iš apypilnio traukinio išlipu tik aš vienas. Kita vertus, traukinys bent niekada nevėluoja (ir, priešingai nei eismo spūsčių veikiamas autobusas, neverčia zuiti zigzagais ir kalenti dantimis nekvepiančių dėdžių apsupty) – šis stabilumo faktorius vėlgi teikia ramybės ir jaukumo.

O labiausiai žavi ta kinematografiška magija, tikrų tikriausiai patiriama būnant arti judančio traukinio. Vieną apsiniaukusį ir ūkanotą vasaros rytą išsiruošęs kelionei, geležinkelio stotelėje kutenamas dulksnos stebėjau tiršto rūko pagalves ryškiai oranžiniu priekinio žibinto blyksniu perskrodžiantį atpūškuojantį galiūną ir pasijaučiau tarsi Hario Poterio filme. Kitąsyk, patamsiais žygiuodamas palei ryškiomis šviesomis ir gaudesiu rudenėlio vakaro rimtį akimirkai sudrumstusią bėgiais lekiančią mašiną, ryškiai prisiminiau pastarųjų Indiana Džounso filmų scenas. Kasdien, išlipęs ir kiek atokiau paėjėjęs, atsigręžiu pasigėrėti traukiniu, ta paslaptinga aura ir keistai mielu jo metaliniu gremėzdiškumu, stebiu kaip jis vėl pajuda ir tęsia savo kelionę tolyn į tamsą. Viskas man regisi tarsi meniški ir romantiški – jaudulį ir entuziazmą kirbinantys – kadrai iš filmo. Kaip čiudna, kad man reikia griebtis kino kaip atskaitos taško, kad įvertinčiau savo gyvosios patirties įspūdžius, grožį ir reikšmę. Bet kodėl gi ne?