Užrašyta 2025 m. rugpjūčio 25 d.

Nemėgstu, kai taip atsitinka.

Važiavau autobusu į darbelį skaitydamas POP romaną apie XIX a. Kinijos imperatoriaus rūmų intrigas. Verčiant puslapius žvilgsnį patraukė ant lango tupintis nedidutis drugys. Pilkšvutis, su margais sparnyčiais ir antenytėm. Sugėlė širdį. Vargšelis. Įkalintas besibudinančiais sudirgusiais blyškiaveidžiais keleiviais užpildytoje čiudna savanų liaudies šnekta telefonu smagiai plepančio dėdės vairuojamoje mašinoje, drugytis glaudėsi prie stiklo, manytina, žvelgdamas išorėn, it bausmės galo nebesulauksiantis kalinys, ilgesingai spoksantis pro grotuotą kiaurymę tiurmos sienoje. Nebesiskaitė. Kaip gi skaitysiu, kai šalia padarėlis, kuris, mano įsivaizdavimu, kenčia. Iš kuprinės išsitraukiau TicTac dėžutę ir pamėginau drugytį į ją įsprausti. Planas neišdegė ir jis nupuolė ant gretimos sėdynės, zuidamas ratuku, plakdamas pilkais sparneliais. Mikliai paėmiau jį į kumštį. Likusią porą stotelių važiavau maloniai kutenamas. Išlipęs nustipsenau prie artimiausių žalumynų ir atvėriau delną. Drugelis išsyk pakilo ir šauniai, be jokių pastebimų trikdžių ar negalavimų, nuplazdeno tolyn. Ilgai sekiau jo skrydį šypsodamasis taip, kaip jau retai besišypsoma. Galbūt už kampo jį prarijo pusryčiaujantis paukštukas ar ištiko kokia kita netikėta nelaimė, tačiau jis išsilaisvino ir patyrė tą pergalingą skrydį horizonto link!

Turbūt visa tai tik žaidimas mano galvoje. Galbūt padarėlio likusio gyvenimo trukmės ir kokybės atžvilgiu verčiau jį būtų buvę palikti autobuse. Kodėl kišausi? Kas tai? Dorybė? Empatija? Deja, nebent selektyvi. Jei keliaudamas viešuoju transportu pastebėčiau, kad šalia manęs ant lango gailiai antenytes vizgina vapsvaitė-širšaitė, veikiausiai ją pritrėkščiau skaitoma knyga, kaip jau ne sykį yra buvę. Ir vėl abejonė. Hm…