užrašyta 2024 m. gruodžio 5 d.

Honkongas, 2024 spalis.

Visai šalia kertinės turistinės „arterijos“ susiradome internetinių rekomendacijų pasiūlytą tikrą vietinį restoranėlį išragauti vietos gėrybių. Lankytojų mažai, europiečiai/vakariečiai – tik mes su Jorūne ir Gabija. Blausios šviesos, daug spalvotų plakatų, kažkuo priminė valgyklą. Užeigėlės bosas – paliegęs, į laikraštį įnikęs diedulis, aptarnaujantis personalas – senojo dėdės vaikomos moterėlės: visi tarpusavy klegėjo magiškąja kantoniečių kalba. Buvome įsitikinę, kad po pusantro šimtmečio „po anglu“ honkongėnai puikiai šnekės angliškai. Deja NE (pridursiu, kad šiuo aspektu netikėtai sužibėjo Taivanas – ten angliškai mums teisingą kelią nurodė net stoties rajono bėdžius). Paprašius extra ryžių, padavėja sutriko. Pamanytum, kad bent žodelį „rice“ visi jie turėtų suprasti, bet moteriai prireikė bendradarbių (ar net elektroninių pričpindalų) pagalbos. Vėliau, kai vėl kažko užsimanėme, miriau iš laimės sulaukęs progos „įdarbinti“ šimtų honkongiečių fylmų peržiūromis įgytą patirtį: padavėjoms vis neprieinant prie mūsų, atsisukau į jų pusę ir mojuodamas ištiesta plaštaka aukštyn-žemyn it vėduokle užbaubiau: „WAI-WAI-WAI“ (vertimas: ALIOOO!). Dziedas iškart pakėlė akis ir <mygom> pasiuntė padavėją link mūsų. Gal kiek gruboka, bet bent HK fylmai byloja, kad toks tiesmukumas – paprastų jų miestiečių kultūros bazė.

Restoranėlis mums suteikė progą paragauti šio to išties neragauto – kartu su žmona sukirtome keptą balandį (Gabijos tokie gardumynai nesugundė). Buvo <visai> skanu. Prieš dvi savaites per vienos mokslinės konferencijos pietus sėdint prie bendro stalo su dr. R. Laužiku, istorinės Lietuvos virtuvės specialistu, pasiteiravau šio, ar senobės lietuviai nevalgė balandžių (viską gi norisi pritempti prie lietuvybės), jis patikino, kad didikai valgė! Hm. Kai mums grįžus iš Azijos, uošvienė pagamino balandėlių, netvėriau kailyje pompastiškai rafinuoto ponulio poza šiuos išpeikti („jūs nė neragavę tikrų“!), žinoma, ji nebuvo patenkinta… Cha!

Honkonge visai šalia randasi didžiulė prabanga ir didžiulis skurdas: iki nukvakimo elegantiški RollsRoysai bei juvelyriką maišais perkančios poniutės ir baisių daugiabučių sienomis laipiojančios žiurkės bei vidury miesto statinėje užkurtame lauželyje kažkokius popierius deginančios ir kažką panosyje buriančios varguolės (viską matėme savo akimis)!

Vis dėlto vakarinis pasivaikščiojimas Žvaigdžių avenju ties Viktorijos uostu žvelgiant į tradicinius ryškių spalvų burinius laivus bei didingą miesto dangoraižių panoramą fone skambant lėtai džiazo muzikai sustiprina meilę šiam kontrastų miestui… Tik it nerimastinga mintis, ateinanti į galvą ir suvirpinanti širdį ryte budinantis iš šilto ir jaukaus miegelio komforto, malonumą pagadina akiratyje atsidūrusi ryškiai raudonai šviečianti milžiniška švieslentė, įkyriai skelbianti apie 75-tųjų Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo metinių iškilmes. Vėl pabunda tamsios mintys dėl šio miesto ateities, nerimas dėl jo ištirpimo lipnioje raudonoje pagedusioje masėje. Visgi tai savais kultūriniais-idėjiniais „akiniais“ viską reginčio vakariečio mintys, jaučiu, kad paprastiems honkongėnams labiau rūpi apčiuopiamesnės/žemiškesnės bėdos…