užrašyta 2024 m. rugsėjo 12 d.

Ankstyvasis rugsėjis. Sekmadienio rytas. Paskutinis pusdienis kaime.

Papusryčiavę, su žmona nutarėme kartu paskaityti lauke. Rytas giedras, saulėtas, bet pavėsyje išties vėsu – gausėjantys pamestinukai medžių lapai primena: atėjo ruduo… Nieko, iš verandos į pievą išnešiau šaunųjį Dieduko supamąjį krėslą Jorūnei ir kėdutę sau. Įsitaisėme ant saulutės: šilta, gera, smagu. Įnikome į savas knygas – aš skaičiau Charles Pellegrino romaną „Dust“, kuriame autorius holivudiškai piešia pasaulį, kuriame staigus vabalų (ir visų vabzdžių apskritai) išnykimas sukelia virtinę ekologinių katastrofų, privedančių prie modernios žmonių civilizacijos kracho… Mano dėmesį patraukė žolytėje tarp Dzūkijos samanyčių kauburėlių šmirinėjantis didokas juodas vabaliukas. Nužiūrėję pievelę pastebėjome, kad juodvabalių daug, visi kruta, kažkur ropoja, matyt, turi reikalėlių. Paėmiau artimiausią juodvabalį į delną. Kartu su Jorūne šiltai nusikvatojome, mat vabaliukui iš užpakalio pūpsojo nedidutis skystas geltonas burbuliukas – gal tai pono vabalo kakutis? Susipratęs, kad, matyt, ne laiku įsikišome ir vabalaitį veikiausiai sunepatoginome, paleidau jį toliau plėtoti savo reikalo. Įsitaisiusi ant į trobą besiremiančio suolo prie skaitovų prisijungė ir mano mama. Netrukus pasimyluoti atbildėjo žavusis katinas Taškelis (juodai-baltas it karvutė fainuolis su balta dėmyte ant juodos kaktytės). Murklys trynėsi į mūsų, jo gerbėjų, rankas, gerinosi, parvirto ant šono pilvuku į viršų pasiraityti, palaižyti ir, žinoma, pakandžioti jo snukutį glostančių mūsų pirštelių… Pievelė ir toliau mirgėjo vabaliukais: pastebėjome, kad vienas iš jų skuba pasivyti kitą. Ir štai jie susitiko – abiem pasikraipius galvytėmis ir antenėlėmis, tas, kuris vijosi, užsilipo ant to(s), kurį(ią) vijosi ir… Leonas su Jorūne sėdėjo ir stebėjo vabalų meilę (seksą)! Argi ne puiki – gamtinė – ryto programa? Žymiausias mūsų vaikystės televizijos gamtininkas profesorius Ričardas Kazlauskas, apie kurio mirties dešimtmetį kaip tik priminė rytinė socialinių tinklų vartymo dozė, būtų patenkintas… Žvilgsnį nuo vabalėlių meilės performanso atitraukė iš laukų atrūkstanti ir mums adresuotus verksmus laidanti katė „Senė“ (šiai nedidukei juočkei tokį vardą pelnė ne jos amžius, o hierarchinė pozicija mūsų kaimo galo kačių bendruomenėje). Jos nasreliuose tabalavo vargšės pelytės kūnelis. Pasak mano mamos, „Senė“ bene kasdien sumedžioja po pelytę ir visada atneša parodyti, pasigerinti žmonėms (tikėtina, kad tai svari priežastis, dėl kurios šios nuolatinės gimdyvės neapsikentę kaimiečiai neišveža ir neišleidžia gretimame kaime, ten vesti savo nesibaigiančių katinėlių vadų). Kartu su Taškeliu pakilome pasižiūrėti, bet reginys nebuvo malonus – peliuką katė grafiškai brutaliai sudorojo ir prarijo: niam niam, miau miau. Tokia jau ta gamta ir jos keliai. Sugrįžę prie savo knygų, pamatėme, kad vabaliukų sueiga jau baigėsi, bet porelė neišsiskirstė. Matyt, šnekučiavosi (ar traukė miniatiūrinius papirosus), gal gi rinko būsimų vabalaičių vardelius? Šaunus rytas, kurį aprašiau, nes noriu atsiminti. Savo romano pabaigos žodyje Ch. Pellegrino rašo: “[…] the legendary British naturalist J.B.S. Haldane was asked by a priest what his years of studying Earth’s creatures had taught him about God. Recalling, in that moment, that although the Earth was two-thirds covered with water, three-quarters of all known species were insects, and a third of them happened to be beetles, he replied, “For one thing, He has an inordinate fondness for beetles.” Pridursiu, kad ir man jie labai patinka. Bet katės labiau! Gamta su visu savo grožiu ir smagiais veikėjais išties gydo. Ir smagina!