užrašyta 2024 m. liepos 17 d.

Alan Dean Foster – turbūt mano mėgstamiausias (mokslinės/maginės) fantastikos rašytojas. Jis nelaimėjo jokių svarbių žanro rašytojams skirtų apdovanojimų, bet prirašė gausybę smagiausių romanų, pilnų šposų ir kinematografiško veiksmo: skaitant šiuos nemirtingasis berniukas manyje kvatojasi ir sako „wow, kieta!“. Nors nė vienas jo romanas nebuvo ekranizuotas, jis bene kiečiausias Holivudo filmų novelizacijų kūrėjas, romanais pavertęs ir “Star Wars“, ir “Alien“, be to, sukūrė siužetą pirmajam “Star Trek“ filmui. Fosteris gyvena Arizonoje su žmona, teberašo, dievina keliones, laukinę gyvūniją, svorių kėlimo varžybas diedukams bei… suomių simfoninio metalo grupę “Nightwish“! Nors man turbūt labiau patinka kai mokslinės fantastikos pasakoriai – kaip kad Heinleinas, Brackett ar (ne vėlyvasis) Asimovas – savo istorijas pasakoja rimtai (straight), Fosteris visada šposina ir merkia akį skaitytojui. Tai jo stilius. Imdamas šio rašytojo knygą į rankas visada žinau, kad manęs laukia pramoga. Didelė pramoga. Nuo 2020 m. pradžios perskaičiau 13 jo knygų. Daugelį šių jungia tai, kad pagrindiniai pasakojimo veikėjai ne kokie superdidvyriai (nors, yra ir tokių istorijų), o tiesiog paprasti žmogiški žmonės (neretai apkūnūs, nebe pirmos jaunystės, turintys ydų ar visokių išankstinių nusistatymų, retai proto galiūnai) papuolantys į beprotiškai fantastiškas pavojingas situacijas ir kažkaip – su netikėtų (neretai nežmogiškų) kompanjonų pagalba – nugalintys iššūkius…

Praeitą savaitę pradėjau skaityti dar vieną jo romaną.

Ateitis. Žmonija kolonizavo keliasdešimt pasaulių, bet savo kelyje intelektualių ateivių dar nesutiko. Buityje, aptarnavimo sferoje ir visuose fiziniuose darbuose žmonėms talkina robotai. Robotų fabriko prižiūrėtojas, įpratęs pietus valgyti techninio darbo vietoje, o ne valgomajame (kad nereikėtų klausytis kolegų tauškalų), išskuba gavęs skubų iškvietimą (vėliau paaiškėja, kad baba tiesiog neįjungė prietaiso į rozetę), užmiršęs ne vietoje paliktą pasišildytą sumuštinį su sūriu. Atsitinka taip, kad ištežęs kapsintis lydytas sūris pro trūkius ir įplėšas grindyse bei izoliacinėje medžiagoje patenka ant robotus gaminančio kompiuterio, sukelia trumpą sujungimą ir atsitiktinai paskatina dirbtinį intelektą savarankiškai protauti. Galvojimų išdava – kompiuterio misija tampa už žmogų protingesnių gyvybės formų paieška: jis negali susitaikyti su siaubinga mintimi, kad paiki žmonės – aukščiausia proto forma visatoje. Šį imperatyvą jis įdiegia kiekvienam pagaminamam robotui. Netrukus visuose žmonijos apgyvendintuose pasauliuose robotų veikla sutrinka – pvz., karves melžti skirtas prietaisas įžūliai pasiūlo garbiam fermos šeimininkui pačiam tuo užsiimti, pareikšdamas, kad jis savo laiką nuo šiol skirs aukštesnių gyvybės formų paieškai, panašiai „užiuojasi“ žoliapjovės, šviesoforus valdančios sistemos ir t. t. Žemėje, žmonijos gimtinėje, virtusioje ekotopiniu pensionatu senukams – parkų ir sanatorijų pasauliu išėjusiesiems į pensiją karšinti – maistą ruošiantis bufeto robotas, lydimas penkių nuobodžiaujančių pensininkų, netikėtai kai ką atranda keistame urve paežerėje. Keli diedukai ir močiutė su entuziastingu robotu priešakyje nukulniuoja požeminiu tuneliu ir atsiduria keistoje neregėtos architektūros menėje, kur juos sutinka baugi švytinti dvasia (holograma?). Bėda ta, kad iš patalpos jie nebegali išeiti. Keistoji figūra prabyla apie jų laukiantį procesą ir visa salė pradeda drebėti – dreba visas aplinkinis regionas: netoliese senjorų namų verandoje krėsluose besisupanti senučiukų pora išvysta iš ežero pakylantį ir nuskrendantį kosminį laivą!!!

Nuotykis prasidėjo ir manęs laukia dar 200 puslapių! Kasdienės kelionės autobusu ir troleibusu tikrai nebus nuobodžios…