užrašyta 2023 m. spalio 30 d.

Prieš mėnesį, paskutinę rugsėjo dieną, man teko nuvežti užmigdyti netikėtai baisiai pasiligojusią mylimą savo mamos (ir savo) katytę Rūką. Rūka visą gyvenimą buvo mūsų beibis – kai pernai rugpjūtį atsisveikinome su jos mamyte mylimąja Morta, tikrai nebūčiau pagalvojęs, kad po metų nebeturėsime ir Rūkelės…

Taip netikėta. Taip skaudu ir nyku.

Rūka gimė mūsų bute Šeškinėje 2009 m. lapkričio 22 d. Tokį neįprastą vardą gavo dėl savo čiudno įdomaus pilkumo. Augindami Mortą, ketinome Rūką (kaip ir kitus beibius) atiduoti, bet būtent mažytės kremiškai/rainai/pilkutės mielos-drovios-ypatingos guzikėlės fainumas paskatino ją pasilikti – nuo tada mūsų namuose išties karaliavo ryškių keturkojų asmenybių komanda!

Tiek daug smagių atsiminimų… Tas kartas, kai mažyliukė Rūka įpuolė į neuždengtą klozetą, ew… Du kartai, kai mažoji kvailiukė išpuolė pro ketvirto aukšto balkoną ir nė kiek neprisiplojo!.. Tas kartas, kai 2010 m. pavasarį pirmąsyk į svečius parsivedžiau savo klasiokę (ir būsimą žmoną) Jorūnę, o ant jos užlipo ir pradėjo murkti būtent Rūka. Tąkart Jorūnei pasakiau, kad tai tikrai retas atvejis. Vėliau ji prasitarė, kad tada pagalvojo, jog aš visiems (visoms?) taip sakau, bet po to įsitikino, kad keistuolė-drovuolė murkia ne taip dažnai ir ne visiems. Jorūnę aprobavo pati Rūka, geresnio palaiminimo nė nesugalvočiau!

Ilgainiui mūsų namuose natūraliai susiformavo neišsakytas, bet visiškai aiškus supratimas, kad Morta – visų pirma, mylimiausioji mano katė, Rūka – mano mamos. Kai 2017 m. su Jorūnė išsikėlėme į nuomojamą butą, nebuvo nė klausimo – su savimi pasiėmėme Mortą, o mamai liko Rūkelė. Matyt, taip nulėmė charakteriai. Mama ir Rūka tiesiog sutapo. 2018–2020 m. su Rūka taip pat gyveno mano vėlionius dėdę ir dėdienę pragyvenęs ilgaamžis jų katinaitis Amis. Pirmąsyk išgirdusi jo bliovimą, Rūka savaitę slėpėsi už lovos bei skalbyklės ir visa tiesiog drebėjo. Vėliau, supratusi, kad seniukas giesmininkas visai nepavojingas, atsipalaidavo, o kartais savo naujajam sugyventiniui (kaip anksčiau ir savo mamytei) žaismingai užšokdavo ant kupros! Padauža…

Rūka turėjo keistą, neįprastą, savitą charakterį. Ypatingas jos bruožas – ji visada žiūrėdavo žmogui į akis. Atrodytų, kad Morta visada žiūrėdavo mums į rankas (tarsi jas laikydama mūsų kontaktiniu centru), o su Rūka visada susitikdavome žvilgsniais. Ir tas susižiūrėjimas iššaukdavo katinaitės susijaudinimą, bliovimą, tą nuostabųjį jos PURRRPT. Žengiant link jos ji iš anksto pradėdavo sukti ratus, ieškoti kur pasitrinti, priartėjusį žmogų pasveikindavo susiglaudimu galvomis, tiek daug kartų taip mielai susiglausdavome – kakta į kaktytę…

Ji buvo drovi, tingi, įgimtai nerami, bailoka, bet kai jau užmurkdavo, tai burzgėdavo kaip tikras traktorius!!!

Su Morta abipusiu noru dažnai mušdavomės, kartais ji įsismarkaudavo ir kaip mini Godzila ar King Kongas atakuodavo mane, su azartu kąsdavo man į rankas, užvanodavo letenų smūgiais, sykį net įstatė mėlynę po akim (kitą dieną kursiokas Karolis fakulteto kiemelyje net užklausė, iš kur fanaras)… Rūka buvo kitokia, ji nemėgdavo grumtynių, paniurkius ar ne taip palietus pašnypšdavo ir pabėgdavo. Imtynės su šeimininku – ne jai. Kita vertus, norėdama valgyti, ji meistriškiausiai pagrodavo nervais, be to, labai mėgdavo žaisti: aš judindavau ranką po paklode vis iškišdamas pirštelį, o ji gaudydavo, pažiūrėjus jai į akis ji duodavo suprasti, kad supranta, jog tai žaidimas, ir ateidavo pasitrinti galvelėmis, tada žaisdavome toliau… Susijaudindavo vos ištraukus pledą, nes žinojo, kad bus proga palįsti po šiuo ir šiltai (jei ir trumpai) pamurkti. Rugsėjo viduryje, kai ją lankėme, sulysusi, sirgdama ir nieko nebevalgydama, vis vien naktį užsuko pasitrinti ir papurpti prie mūsų… Širdelė!

Apmaudu, kad tai, jog Rūka bus sveika ir gyvens dar ilgai, laikėme garantuotu neabejotinu dalyku, tiesiog priėmėme už gryną pinigą. Tiek jos mamytė Morta, tiek Amis sulaukė dvidešimties, o Rūka nesulaukė ir keturiolikos… Pastarųjų lemtis vienaip ar kitaip buvo numanyta, Rūkos – užklupo netikėtai. Turbūt tai ir skaudžiausia. Pykstu dėl tariamos neteisybės, bet trylika smagių metų jaukaus gyvenimo prižiūrimai, mylimai ir laimingai turbūt nėra jokia neteisybė. Susimąsčius, sveikata ir rytojus niekam negarantuoti – džiaukimės savo mylimaisiais dabar!

Mums visada trūks tos pilkos, smailianosės, juokingos, akis išpūtusios, pakampiais besitrinančios ir bliaunančios – savos – katytės.