Užrašyta 2023 m. birželio 28 d.

Prieš kelias savaites, kai Lietuvą kepino karštis ir visi mintyse meldėme lietaus, kartu su mama sukiojomės savo sodybos kaime kieme. „O Neee!“, staiga kone vaikiškai sušukau. „Kas atsitiko?“, paklausė mama. Parodžiau jai bliūdelį su vandeniu kiemo katėms – į šį buvo įpuolęs didelis nemaloniai atrodantis skraidantis vabzdys, plakantis kojytėmis ir nebegalintis išlipti. „Nu ir kas?“, nesužavėta negražaus gyvio paklausė mama. „Negaila? O jei ten būtų boružėlė, ar gailėtum?“, paklausiau. „Gailėčiau“, atsakė. Ištraukiau nelaimėlį padarėlį iš indelio (ponulis nespėjo prigerti ir pasišalino savais keliais) ir tariau: „O gal jų galvelėse tas pats?“. Mama ir sako: „Užtat man ne tas pats“. Susimąsčiau…

Kaip neteisinga, kad dažnai gyvas būtybes vertiname ir elgiamės jų atžvilgiu skirtingai vien dėl jų išvaizdos (mielumo ar pasidygėjimo mūsų akims). Iki šiol save ėdu už tai, kad metų pradžioje kažkokiai kreivai bedantei babuškai mane užkalbinus prie Maximos kasų kažką nemaloniai jai atsakiau, nes puikiai žinau, kad jei tąkart ten būtų buvusi jauna graži moteris, būčiau buvęs pats maloniausias… Feee.

Ir visgi į baisią bėdą papuolusio padarėlio padėties vaizdinys mane palietė ir man parūpo išgelbėti tą vizualiai nemalonų vabzdį. Kodėl? Kas iš to? Juk galbūt po minutės jį -amt- ir prarijo vienas iš aplink sodybą besibazuojančių paukštelių. Be to, tomis dienomis po užtvankos susprogdinimo Ukrainoje skendo nesuvokiama gausa gyvūnijos… Gromuliuodamas visa tai prisimenu metų pradžioje skaityto – netipiško ir labai čiudno – Philip K. Dick romano „Galactic Pot-Healer“ (1969 m.) fragmentą. Diskutuodamas su robotu pagrindinis knygos veikėjas papasakoja istoriją apie kadaise vargiai naudotame puodelyje atrastą negyvą voriuką. Jis samprotauja, kad šis numirė, nes neturėjo kuo maitintis, veikiausiai įkrito į puodelį ir nebegalėjo iš šio išropoti. Pasakotoją sujaudino tai, kad net ir beviltiškoje situacijoje puodelio dugne vorelis supynė nedidelį voratinklį – stengėsi išlikti: „When I found it—saw it dead in the cup, with its meager, hopeless web—I thought, It never had a chance. No flies would ever have come along, even if it had waited forever. It waited until it died. It tried to make the best of the circumstances, but it was hopeless. I always wondered, Did it know it was hopeless? Did it weave the web knowing it was no use?“. Galop veikėjas išprotauja, kad rūpestis/atjauta yra esminė mąstančių būtybių savybė…

Hm. Ir kur gi ta manoji atjauta, kai vieną po kito plekšnoju uodus, puodelio padėkliuku prie lango priploju į kambarį įskridusias širšes ar su akmenėliu traiškau iš kaimo katytės pakaklės ištrauktas erkes? Taip, šie šmikiai puola ar yra pavojingi mano atžvilgiu – bet argi jie kalti, kad jie būtent taip surėdyti? Pernai kaime žiūrint filmą ant ekrano pradėjus būriuotis dešimtims iš kažkur atsiradusių mažyčių muselių stvėriau Šelingo „Žmogaus laisvės filosofiją“ ir nuviliojęs nepageidautinus gyvius prie kito šviesos šaltinio baltą knygos viršelį paverčiau lipniu ištraiškytų musyčių kūnelių kapinynu (filozopinis veikalas nors sykį davė praktinės naudos!) – šios gi nusikalto tik tuo, kad pataikė ateiti į svečius pas vakarinį sinefilą…

Turbūt ir vėl per daug suku galvą. Aš visada suku galvą. Ir visada abejoju. DUBITO, ERGO COGITO, ERGO SUM?