užrašyta 2023 m. gegužės 18 d.

Keletas nesektinų darbo paieškos pavyzdėlių…

• kadaise bandžiau įsidarbinti SEB banko klientų aptarnavime – buvau taip ´motyvuotas´ ten dirbti, kad per darbo pokalbį šviesiai tiesiai pasakiau, kad nežinau, kuo skiriasi DEBETAS nuo DIABETO Bankas pasirinko kandidatą, kuris tai žinojo (arba neišsidavė)

• kadaise bandžiau įsidarbinti TRANSCOM klientų aptarnavime – šansų būti priimtam veikiausiai nesustiprino tai, kad per darbo pokalbį kritiškai pasiteiravau, kodėl darbuotojų poilsio kambaryje prikrauta tiek ~neįdomių~ žurnalų apie verslą, o kurgi ~įdomieji~ kultūriniai žurnalai?

• kadaise bandžiau įsidarbinti SKALVIJOJE bilietų pardavėju/tikrintoju/etc. – tik va, mano motyvacinis laiškas virto kone analitiniu rašiniu, kuriame iš esmės sudirbau kino centro propaguojamą ´autorinio kino´ fetišizavimą bei, mano galva, nenatūralų dichotominį šio priešinimą su ´komerciniu kinu´ (pateikiau Hičkoko (ir jo filmografijos) pavyzdį – režisieriaus, kuris buvo artistiškiausias meistriškiausias auteur, tačiau kuriam komerciniai aspektai buvo labai svarbūs)… Nenuostabu, kad manęs nepasirinko. Žmonės ieškojo nuolankaus-mielo-paslaugaus lankytojų aptarnautojo, o ne edukuotų (ir, atrodytų, privalomai megztukais ilgomis apykaklėmis pasidabinusių) eksperčių teorinius-didaktinius įsivaizdavimus pašiepiančio opinionated ´žinovo´…

O ko gi aš pats norėjau ir ko siekiau? Ko aš noriu ir ko siekiu dabar? Hm…