užrašyta 2023 m. balandžio 10 d.

Povilas glaudėsi prie Kostės. Savo rankose laikė jos laibą kūną, juto jos šilumą, savo didžiulės nosies galiuku prigludo prie mylimosios kaklo, kurį ši patenkinta išrietė… TARKŠT! Povilas pramerkė akis, sapno miglos sklaidėsi, Kostės šiluma tolo… Jis niekada nesapnuodavo erotinių epizodų, sapnuose trokšdavo patirti ir patirdavo tik jaukų prarastos gyvenimo draugės artumą – artumą, kurio jiems stigo net būnant kartu. Ir vėl TARKŠT! Povilas pakilo iš patalų. Ruošdamasi kažką virti, sulinkusi senučiukė, Povilo motina, ant grindų prie pečiaus numetė dar vieną iš kiemo parsineštą malką (TARKŠT!), su akis besikrapštančiu sūnumi tradiciškai pasisveikindama šaižiu bambėjimu dėl vakarykščių išgertuvių… Povilas riebiai nusispjovė, piktai nužiūrėdamas krypuojančią pavargėlę. Kostė niekada nesugyveno su jo motina. Vyras iki šiol laikėsi įsitikinimo, kad mylimoji tą lemtingą dieną išėjo būtent dėl ‘anytėlės‘ kaltės. Galbūt Kostė sugrįš, kai senoji griuvena nusprogs? Viltingą ateities projekciją nuvijo paūmėjęs danties sopulys. Tabako dūmais, spiritu ir vėmalu periodiškai vilgomoje srėbtuvėje Povilas nebeturėjo daug dantų – likusieji periodiškai jį pakankindavo.

Išėjęs iš pirkios vyras nusiražė, nužingsniavęs už tvarto paliejo berželį, tada susirado baleiką ir pradėjo praustis šaltu vandeniu. Mazgodamasis raukšlėtą apšepusį veidą už ausies netikėtai užčiuopė didelį – neaiškų ir nemalonų – darinį. Akimirkai visas pašiurpo, nuo pakaušio iki pėdų kūnu perbėgo nejaukumo verpetas. Povilas subaubė ir suspaustą gumbą staigiai bei skausmingai išsilupo! Delne jis išvydo bjaurią prisirpusio agrasto dydžio erkę: iš pilkšvos, nuo pernakt prismaguriauto kraujo išpampusios, pūslės kyšančios mažytės jos kojytės mataravo jo akių link. Įpykęs vyras kreivai šyptelėjo ir nelemtą kenkėją lėtai ištraiškė tarp tvirtų savo pirštų. Penktą dešimtį einantis tarp pievų ir miškų gyvenimą praleidęs kaimietis negalėjo prisiminti, kada paskutinį kartą jam buvo įsisiurbusi viena iš šių šlykštynių. Su gyvuliais kas kita, pagalvojo jis. Povilas griežė dantį ant šių britkių parazitų rasės nuo tada, kai prieš dešimtmetį šioms sugėlus ir susargdinus Baksterį, šauniausią jo turėtą šunį, iš miesto teko kviestis veterinorių ir mylimą, kartu su Koste puoselėtą, šaunuolį užmigdyti. Vyras tradiciškai nusispjovė, plačiai išsižiojęs pasikrapštė kiek aprimusį dantį, tada skrupulingai išnarstė dėvimų kelnių ir marškinių kišenes – supratęs, kad nebeturi rūkalų, patraukė pas kaimyną. Pavymui aidėjo savo atidirbtu hegzametru baladojančios senutės tarškalai.

Povilas pastukseno į gretimos sodybos duris, buvo pakviestas ir įžengė vidun. Prieblandoje, tabako miglų apsuptyje, viduryje kambario už stalo su bokaliuku alaus rankoje ir kosulį generuojančia smilkstančia lazdele tarp lūpų sėdėjo kresnas paliegęs senukas ilga susivėlusia pageltusia barzda vardu Raulas. Kadaise jis buvo drūčiausias, veržliausias ir ‘šustriausias‘ kaimo ūkininkas, jėgų nestokojęs ambicingas juodadarbis, gausios šeimos galva, dabar gi į svečią žvelgė vienišas, luošas, ligotas pavargėlis. Senio gaspadinę prieš kelerius metus surijo vėžys, vaikai išsibarstė dirbti po miestus ir užsienius, su tėvu buvo likęs gyventi tik jaunėlis, prieš dvi vasaras atsigėręs tiek, kad niekada nebeprabudo. Dešinioji Raulo akis nemirksėjo – ji buvo stiklinė (tikroji kadaise pasmigo ant giminaičio rankose atsidūrusios šakės, vyrams besiplūstant dėl pievos gabaliuko). Povilas iškart padarė išvadą, kad šeimininkas ką tik gavo pensiją, – senis džiaugsmingai sutiko savo kaimyną ir, pasisodinęs, pradėjo vaišinti alumi, pasiūlė degtinėlės, agurkaičių, pomidorėlių, kumpio, o, visų pirma, rūkalų. Ant stalo gulėjęs pakelis gudiškų cigarečių buvo rūšies, kurios Povilui dar nebuvo tekę sutikti, – ant čiudno violetinio pakelio tebuvo vienintelis užrašas: kirilica užrašyta raidė „К“. „Что значит К?“, paklausė senio, „иди К чёрту!!“, springdamas ir kosėdamas nusikvatojo luošys. Povilas prisidegė cigaretę, giliai įtraukė ir iškvėpė sparčiai ir stipriai svaiginančių dūmų kamuolį. K kaip Kostė, ilgesingai pagalvojo jis.

Tarp kojų malėsi vargeta Bobikas, nedidutis Raulo šunėkas, pagal šunų metus amžiumi lenkiantis šeimininką. Tiesiai šunėkui ant nosies – primindama galingą trešnę ar čiupačiupsą – tvinksėjo didžiulė rausva erkė. Privisę to brudo gausybė, pakomentavo senis. Kąsnis kumpio labai įskaudino problemiškąjį Povilo dantį, mėsytę jis atidavė šuniui. Priimdamas netikėtą dovaną Bobikas svečiui netikėtai grybštelėjo į pirštą – Povilas nusikeikė ir TARKŠTelėjo delnu nesusipratėliui per snukį, žiaumodamas kumpelį urzgiantis vargeta nusliūkino į kampą. Laikas tirpo vyrams srebiant šiltus alų ir degtinę, pučiant dūmą po dūmo, prisimenant meiles ir nelaimes, keikiantis ir koliojantis, šposinant ir kvatojantis… Pakėlęs apsvaigusią galvą Povilas suprato, kad luošys Raulas parpia! Nors į jį tebespoksojo stiklinė senio akis, kėdėje išsidrėbęs klipata tyliai ramiai knarkė. Povilas ištuštino savo bokalaitį (nuvarvino į gerklę ir Raulo likutį), prisidegė cigaretę ir, įsidėjęs apytuštį cigarečių pakelį į marškinių kišenę, patraukė namo. Temo. Pargrįžęs apsikeitė įprastomis ‘malonybėmis‘ su televizorių žiūrinčia mama, parakinėjo stipriaisiais gėrimais nuskausmintą dantį ir griuvo į lovą…

Povilas glaudėsi prie Kostės. Lietė jos pečius, lietė jos… Jo širdis suakmenėjo. Po galais, kas gi tai? Delnais ir pirštais jis užčiuopė dešimčių dešimtis didžiulių – kolektyviai ritmingai pulsuojančių – pūslelių ant jos kaklo, krūtinės ir pilvo – mylimos moters kūnu maitinosi armija prakeiktų erkių!!! Vyras prabudo kimiai staugdamas… iš skausmo! Košmarišką nakties fantasmagoriją pakeitė realus, žandikaulį it surūdijęs medžioklinis peilis pervėręs ir traiškantis, danties skausmas. Povilas pamėgino vėl užmigti, bet pagyvenusį vyrą it mažą pyplį pravirkdęs brutalus sopulys buvo per stiprus. Vyras raitėsi, panikavo ir inkštė… Nakties tamsoje nuo agonijos ir nevilties galutinai baigęs pakvaišti Povilas staiga plačiai atmerkė akis. Mintyse į jį tiesiogiai kreipėsi jo mylimoji. Visą jo vidujybę užvaldė ramiu, bet įsakmiu Kostės balsu trumpai ir aiškiai verbalizuoto imperatyvo aidas – jis ŽINOJO, ką NORI ir TURI padaryti, kad išsilaisvintų. Pakilęs iš patalų, skausmo perkreiptas siluetas nukrypavo senyvos moters guolio link.

Bauginančiai fanatiškos Povilo akys – bepročio akys – žvelgė į miegančią motiną. Kietai įmigusi senytė sūnui netgi pasirodė graži. Šalia ant staliuko pūpsėjo jos klausos aparatas, spaudimo matuoklis, gražiai įrėminta Povilo tėvo nuotrauka. TARKŠT! Rėmelį aptaškė tiršta raudona masė. Krauju apsiputojusi senučiukė sutrupinta nosimi ir antakiu išgastingai pakėlė virpančias akis ir pažvelgė į sūnaus veidą, jos gargaliuojanti burna skleidė aukštą šaižų garsą. Vyras vėl pakėlė vieną iš moters atitįstų malkų – TARKŠT! TARKŠT! TARKŠT! TARKŠT! Savo gimdytojos galvą pavertęs lipnia negyva koše, jis nusviedė kruviną įnagį ir sukniubo. Padarė tai, ko iš jo prašė Kostės balsas, – danties skausmas akimirksniu pranyko. Ramybė. Povilas patogiai prigulė į savo lovą, prisidegė paskutinę cigaretę, giliai įtraukė ir išpūtė, išsyk giliai užmigo. Dabar jie galės vėl būti kartu.

Priešaušrio prieblandoje ryškiai liepsnojančios Povilo sodybos vaizdas atsispindėjo senio Raulo stiklinėje akyje. Staiga šioji sujudėjo ir išpuolė, garsiai nubildėdama ant grindų, – į tai dėmesį atkreipė tik slunkius Bobikas, neramiai pakėlęs ausytes. Iš atsivėrusios sustingusio luošio lavono akiduobės, lipdamos viena per kitą, pradėjo ropoti šimtai erkių – mažųjų smaližių lavina… Tuo metu valstybės sieną kirto dar viena partija naujųjų mįslingųjų cigarečių, dosniai prisodrintų rytinių kaimynų specialistų subalansuotais ‘vitaminais‘…