Užrašyta 2022 m. rugpjūčio 17 d.

Atsimenu 2010 m. rugsėjį baliuje pas savo būsimos žmonos sesę pirmą kartą teko išgirsti ir pasiklausyti Nick Cave & the Bad Seeds. Gera muzika ir tas ritmingas vokalisto baubimas iškart užkabino. Tąkart gerai prigėrusi mano merginos sesė mane patikino, kad Nick Cave taip pat gerai ir netgi daug geriau už mano mėgstamiausią visų laikų dainininką David Bowie. Po to dar ilgai juokiausi iš tokio, mano galva, absurdiško teiginio. Visgi nuo tada pradėjau intensyviai jų klausytis. Praėjo du su puse metų. 2013 m. pradžioje po dešimtmečio pertraukos į muzikinį pasaulį netikėtai sugrįžo mano mylimas David Bowie, išleisdamas albumą The Next Day. Gerai atsimenu savo tuometinę nuostabą ir sumišimą, kai pagavau save ir supratau, kad daugiau klausausi ir labiau mėgaujuosi dainomis iš bene tuo pačiu metu išėjusio naujo The Bad Seeds albumo (tada ironiškai atsiminiau ir tą „absurdišką“ teiginį)… Ne(!), Nick Cave mano numylėtinių viršūnėje David Bowie tikrai nenurungia, bet pripažinsiu, kad jo muzika kartais išskirtinai stipriai ir taikliai paliečia vidujybę – būtent ten, kur reikia…

Kitąmet, 2014 m. lapkritį, kine žiūrėjome meninį/dokumentinį filmą apie Nick Cave. Filmą pristatė Karolis Vyšniauskas – muzikos kritikas, kurio dėl jo lėkšto kairuoliškumo (ir dar kažko) dažniausiai nevirškinu. Savo įžanginėje kalboje jis teigė, kad naujausias The Bad Seeds albumas Push the Sky Away yra turbūt geriausias jų albumas. Kad ir kaip magėjo iš jo pasišaipyti, tąkart Vyšniauskas nenusišnekėjo. Nors 2009 m. grupę palikus gitaristui Mick Harvey, mano galva, jie prarado labai labai svarbią dalį savo savitumo, paskutinio dešimtmečio jų muzika yra geniali!

Vakar pagaliau juos pamatėme gyvai. Nuo pat pradžių buvo labai labai linksma. Ilgesingai lingavome ir smagiai dūkome. Man nepatiko tik du dalykai. Pirma, nepatiko keiksmažodžiai – bent man „fucking“ ir „Lithuania“ kartu nedera (tą patį pasakyčiau ir Dickinson‘ui iš Iron Maiden). Antra, kažkaip nejauku, kai šešiasdešimt(+)metis diedas visą vakarą čiupinėjasi su euforijoje paskendusiomis žiūrovėmis – mergaitėmis/merginomis, kurios tiktų jam į anūkes… Kita vertus, argi tai nėra pati pati rokenrolo esmė??? Hm… Bet kokiu atveju koncertas buvo puikus!

Pastebėjau, kad žiūrovų gretose buvo ir vienuolė! Kokia ji šaunuolė! Pagalvojau apie ją, kai skambindamas pianinu Cave dainavo Into My Arms (oh Lord). Atrodytų, kad vienuolės su roku dažniau nedraugauja – atsimenu, kai prieš dešimtmetį Lietuvoje koncertavo Marilyn Manson, prie arenos protestavo ir viena vienuolė, kuri televizijai aiškino, kad pačiame – šėtoniškame – roko muzikos ritme yra užkoduotas manipuliacinis įtakos darymo jaunimui mechanizmas… Kita vertus, vienuolė būtent šiame koncerte visiškai derėjo – Nick Cave muzika pilna tikėjimo ir dvasingumo. Šių dalykų mums visiems – ypač šiandien – reikia.