užrašyta 2022 m. gegužės 31 d.

Šiandien. PRIEŠ DVIDEŠIMT METŲ.

2002 m. gegužės 31 d. baigiau ketvirtąją klasę ir pradinį lavinimosi etapą (tada dar nenutuokiau, kad nuo rugsėjo manęs lauks pažintis su visa eile tešlagalvių (didžiausios tešlagalvės buvo kai kurios mokytojos) ir pirmieji fanarai). Man buvo dešimt. Tądien tipinių pamokų nebuvo, tad iš mokyklos grįžau gerokai anksčiau nei įprastai. Įkišau raktą į buto durų spyną. Kažkas ne taip. Ištraukiau raktą kartu su visa spyna! Keistas šurmulys bute… BAM!!! Staiga durys atsilapojo ir mane parbloškė pirštinėtas delnas, akimirksniu iš buto išrūko dviejų vyrų siluetai. Mūsų namus aplankė VAGYS! Ištiktas šoko (nežinia kodėl) beldžiausi į visus gretimus butus, galop mane kiek nuramino pažįstamas pagyvenęs kaimynas, šeimos draugas. Sužinojusi apie įvykį iš darbo pargrįžo mama, po poros valandų atvyko policijos tyrėjai – vienas iš jų buvo toks sumanus (Puaro?), kad net sugebėjo paklausti, ar ant grindų numestas žaislinis pistoletas tikras(?). Žinoma, tyrimas niekur nenuvedė. Vagys nieko doro nespėjo pavogti (nugvelbė tik velionės močiutės auksinį žiedą, gal dar kažką), tačiau trumpa akistata su įsibrovėliais man turėjo pasekmių…

Nuo tada mano baimių panteono viršūnėje „X-Failų“ įskiepytą ufonautofobiją nurungė negerų žmonių (neprašytų svečių) baimė. Šią baimę daug sykių teko išgyventi ir su ja vienaip ar kitaip susigyventi, kai vasaromis mano tėvas (pats išvažiuodamas dirbti naktinę pamainą) nepilnametį mane daugybę kartų palikdavo vieną nakvoti savo sodybose, atokiuose miškais apsuptuose vienkiemiuose, – sodybose, į kurias ne sykį buvo įsilaužta, ir aš tai žinojau… Tėvas dargi prigąsdino, kad vienoje iš jų vaidenasi, – iki šiol atsimenu nenatūraliai bildančios kėdės vaizdinį ir nebesuprantu, ar tai buvo tikra, ar tai tik įtaigos, atminties ir fantazijos žaidimas… Kita sodyba prie Kražantės upės pažymėta tuo, kad apie 200 metrų atstumu nuo jos vaikžudė Alma Jonaitienė (Bružaitė) upelyje nuskandino užmuštų savo vaikelių kūnus. Jaukumėlis! Kai naktimis likdavau vienas tose sodybose, kiekvienas už miško artėjantis mašinos motoro burzgimas man sukeldavo nemenką nerimą. Kai bandydavau užmigti, medžių šakų, lapų ir namo traškesiai mano vaizduotėje suformuodavo tikrų tikriausią žingsnių garsą! Ir visgi neturėjau kitos išeities ir su visu tuo susigyvenau. Dabar nebebijau nakvoti vienkiemiuose, atrodo, kad nebebijau ir įsibrovėlių, tačiau nerimo šešėlis išlieka (kai laiptinėje už durų kažkas šmirinėja – irgi!)…

Grįžtant prie vagių apsilankymo prieš dvidešimtmetį, galbūt policijos tyrimas būtų buvęs sėkmingesnis, jei tyrėjai būtų gebėję apklausti vienintelę viso incidento liudininkę – įsibrovimo metu bute visąlaik buvo Morta! Įdomu, ką ji galvojo, ką jautė, išvydusi netikėtus svečius? Ar bijojo, o galbūt laukė kol mikliai po butą besirausiantys dėdės prisės atsikvėpti ir atpjaus dešrytės? Dabar Mortos to nebepaklausiu (mano Morta jau kurčia), vietoj to, paglostysiu jai snukutį, pakasysiu kaklelį, pamyluosiu ir pavaišinsiu pieneliu…
Kartu sulaukėme dar vienos vasaros!