užrašyta 2022 m. gegužės 15 d.

Šeštadienio popietė. Jorūnė kažkur centre paveiksluoja mergvakarį. Morta kietai miega, komfortiškai išrietusi savo pražilusias letenėles. Naujų laiškų nėra (gerbiamieji dėstytojai ignoruoja mano nusiųstą tekstą – tebūnie, jau savaitgalis). Nuobodžiauju. Sumislijau po trejų metų pertraukos pratęsti mylimo serialo „Star Trek: The Next Generation“ peržiūrą. Neapsirikau. Serijos labai įtraukė – net kelis kartus patyriau labai stiprius šiurpuliukus: tas pažįstamas ūmus jaudulys, keistos sensacijos kakle, šypsena iki ausų profesionalaus susiraukėlio veide, iš pasitenkinimo vėl ir vėl ašarojančios akys! Turbūt paskutinįsyk visa tai buvau patyręs kažkada įsijungęs pirmo „Indiana Džounso“ treilerį… Kai kurie žmonės panašius potyrius gaudo veizėdami specifinio porūšio (ASMR) erotinius video, CHA! Man gi šiurpuliukus teikia vien kapitono Pikardo balsas… Kurioziška, bet mano vertybiniuose apmąstymuose vienas rimčiausių ir dažniausiai atsikartojančių (Jorūnė gali patvirtinti) argumentų turėti vaikų – be tipinių perliukų kaip „kas man padės senatvėje“, „kam atiteks mano būsimi širdžiai brangūs nekilnojami turtai, nejaugi kokiems nors šikniams?“ ir „lietuvystė neturi išnykti“ – yra potencialiai atsirasianti galimybė turėti su kuo kartu žiūrėti ir diskutuoti apie Star Trek’ą! Cituojant kapitoną Pikardą: „MAKE IT SO!“