užrašyta 2021 m. gruodžio 10 d.

~atsimenu prieš gerus penkerius metus dirbau pardavėju-konsultantu alkogolio krautuvėj, buvo vėlyvas šiokiadienio vakaras, tąkart vienas dabojau parduotuvę ir žiovaudamas jau laukiau užsidarymo… ir tada į krautuvę sugūžėjo jie – geras tuzinas taivaniečių turistų – atrodė, kad grupę ar bent jos branduolį sudarė vienos šeimos nariai: čiauškančios, landžios, juokingos, vieną po kito įvairius šokoladus imliojančios tetulės; apdribusiais drabužiais, technopričpindalais ir šiek tiek nuobodžiaujančiomis/not impressed išraiškomis apsirėdę hipsteriniai jaunuoliai ir jaunuolės; + visų kiečiausias – visom prasmėm Bosas – mažas, storas, megztiniu aprengtą paršiuką primenantis, milžinišką auksinį žiedą mūvintis pagyvenęs dėdulė (sename Honkongo filme jis 100 proc. būtų vadinamas tik „uncle“ arba „boss“)… taivaniečiai labiausiai domėjosi ir žavėjosi prabangiais stipriaisiais gėrimais, šnekėtis su manimi dėdulė delegavo angliškai raukiantį hipsterį – tąkart jiems pardaviau keturias ar penkias bonkas brangiausios rūšies Bushmills viskio, pasiteiravau, iš kur jie, galop prieš atsisveikinimą, kadangi mano mandarinų kalbos žinios itin skurdžios, pasakiau jų kalba vienintelę frazę, kurią mokėjau, – Wo Ai Ni (I YOU)… apsipirkęs ir patenkintas klanas tikrąja to žodžio prasme iščiauškėjo lauk, o aš palikau su šypsena. toks va mažiukas – asmeninis – lietuvių ir taivaniečių šiltų diplomatinių/ekonominių santykių pavyzdėlis…~