užrašyta 2020 m. gruodžio 7 d.

2002-ųjų metų pavasarį dešimtmetis Leonas papuolė į bėdą. Mama atrado, kad jis mėnesių mėnesius nesprendė uždavinių matematikos pratybų sąsiuvinyje (=piktybiškai nedarė namų darbų), labai užsirūstino ir uždraudė Leonui eiti į lauką tol, kol jis neatliks visų nepadarytų matematikos užduočių. Svarbu pažymėti, kad anuomet, gadynėje be interneto namuose, lauke su kiemo draugais leidžiamas laikas tokio amžiaus vaikui reiškė labai daug…

Gyvenome ketvirtame devynaukščio daugiabučio aukšte Šeškinėje. Morta, mūsų mylima iš kiemo priglausta katė, tebeturėjo geidulį reguliariai sugrįžti į lauką: pabuvusi namie keletą dienų ji vėl prašydavosi laukan, kur ir būdavo išnešama – praleidusi porą dienų aplinkinėje žalumynų, žiogų ir draugingų kiemo katinų erdvėje, pakysinta ji vėl (anksčiau ar vėliau) apsireikšdavo mums, būdavo paimama į glėbį ir laiminga grįždavo namo. Tarp Mortos viešnagių namie ir lauke visada tarpininkaudavo patikima susisiekimo priemonė – žmogaus rankos: kelias koridoriais ir laiptais tarp mūsų buto durų ir kiemo Mortai buvo nepažintas (iš tiesų komplikuotas ir su kliūtimis). Taip nutiko, kad tąsyk, kai Leonui buvo uždrausta išeiti iš namų ir jis nuobodžiavo prie nykių matematikos pratybų (bei veikiausiai mislijo apie neseniai veizėtas vaizdajuostes ar kažką pan.), Morta kaip tik buvo lauke…

Vienas namuose. Nuobodu. Šiek tiek liūdna. Kažkokie keisti garsai laiptinėje… žmonių balsai? Lyg ir ramu jau. Kas gi ten? Labai keista, bet iš koridoriaus tarsi girdėti katiniškas miau-miau. Dar po kiek laiko imu ir pasižiūriu pro durų akutę: už durų stovi ir laukia MORTA!!! Morta GRĮŽO NAMO!
Kai aš negalėjau nueiti ir pasiimti Mortos, ji tiesiog ATSIDŪRĖ prie mano durų slenksčio! Iki šiol juntu tą nuostabų magišką jausmą atsiminęs šį nutikimą… nes negaliu jo paaiškinti. Netikiu, kad Morta pati būtų galėjusi rasti kelią pas mane – net ir patekusi į daugiabutį ir žinodama (nujausdama?) į kurį būtent aukštą reikia kopti laiptais (visada į lauką ar iš jo ją transportuodavome liftu), ji vargiai būtų įveikusi porą varstomų durų, skyrusių laiptinę ir koridorius, vedusius link buto. Bet kažkaip tai įvyko. Ir TAI aš geriau suprantu ne protu, o širdimi.

Juokingiausia (nors kartu iki šiol piktina) tai, kad Leonu niekas nepatikėjo. Kai grįžus namiškiams juos pasitiko Mortos dainelės ir istorija apie magišką katės sugrįžimą, Leonui buvo pasakyta: „Geriau tiesiog pasisakyk, kad buvai išėjęs jos pasiimti ir tiek“. Iš esmės Leono istorija buvo nurašyta kaip prisidirbusio vaiko mėginimas išvengti pylos už draudimo (eiti į lauką) sulaužymą. Man atrodo, manimi iki šiol taip ir nepatikėjo. Bet tai nesvarbu.
…Rašant šias eilutes man ant kelių švelniai sėdi ta pati Morta. O tai svarbiausia!

EPILOGAS:

2010 m. Leonas išlaikė* valstybinį matematikos egzaminą… *nors nesurinko nė dešimties balų iš šimto.
Mortą išleisdavome pasibūti lauke dar daugiau nei dešimtmetį (iki 2013 m.), aprašytasis nutikimas nebepasikartojo.