užrašyta 2020 m. spalio 22 d.

Šiandien ryte su didžiausia širdgėla turėjau užmigdyti ilgaamžį mano dėdės (†2018) ir dėdienės (†2016), vėliau mano mamos ir mūsų augintinį – dvidešimtmetį Siamo katinėlį Amį. Pomirtinės egzistencijos ar atgimimo kitam gyvenimui, mano galva, beveik neabejotinai nėra, bet buvo geras ir tas vienintelis gyvenimas… ypač kai glaudėmės ir džiaugėmės, kai parpėme ir murkėme – KARTU!

Per pastaruosius dvejus su puse artimos draugystės metų susižavėjau pora Amio elgsenų arba principų, kurie įkvepia ir iš kurių galima (ir vertėtų) pasimokyti.

Pirma, velniop vienišumą, svarbi draugija, kontaktas, kito artumas ir prisilietimas. Nors jaunystėje jis pasižymėjo kaip pikčiurna ir ponas nepaglostomasis-be-įkandimo, senatvėje jo negalėjai atsiginti, jis niekada nesivaržydavo kasdien daugybę kartų (kartais, atrodo, be perstojo) lipti ant žmogaus, būti šalia, būti kartu. Net ir užpykęs jis <žiūrėk> netrukus apsisukdavo ir vėl užsilipdavo ant kelių, dar palaukus <girdi> jau purpia. Ir būdavo gera.

Antra, gebėjimas atsipūsti ir išnaudoti galimybes mėgautis prieinamais gyvenimo džiaugsmais, net ir turint problemų. Net ir būdamas senu luošu irzloku paliegusiu bėdžiumi esant geram orui jis visada labai tikslingai prašydavosi į balkoną, kur įsitaisydavo ir ilgai snausdavo maloniai šildomas saulės spindulių. Ir būdavo laimingas (atsijungęs, susitelkęs į malonumą). Apskritai ši kačių savybė nuostabi – net ir benamės kiemo katės užuot nerimavusios, pavyzdžiui, dėl to, kas vakarienei, kaitinant saulei, atrodo, geba užmiršti visus rūpesčius ir atsipalaidavusios snausti ar tiesiog raitytis saulėtame malonume…

Yra ko pasimokyti. Sudie ir Ačiū, Ami.