užrašyta 2020 m. birželio 29 d.

Mane keistai žavi Jungo synchronicity koncepcija – tiesiog neįtikėtinų prasmingų sutapimų reiškinys. Anot jo, paskirus įvykius tarpusavy gali jungti ne tik priežastinis ryšys (causality), bet ir prasmė (meaning). Vienas iš tokio reiškinio pavyzdžių – paties Jungo papasakota istorija apie konsultaciją su paciente, kurios metu ši atpasakojo naktį prieš susitikimą sapnuotą sapną, kuriame figūravo auksinis skarabėjus. Anot Jungo, pacientei tebepasakojant apie savo sapną kažkas pradėjo krebždenti į kabineto langą, šį atidarius į kambarį įskrido auksavabalis (visų gerai pažįstamas bronzinukas) – kaip iš akies luptas moters sapnuotasis „skarabėjus“(!). Vienas rimčiausių ufologų (skraidančių lėkščių ne(be)siejantis su atėjūnais iš kosmoso) Jacques Vallée (tapęs šablonu François Truffaut personažui Spielbergo filme „Close Encounters of the Third Kind“) pateikia kitą pavyzdį – draugų rate vienai pažįstamai užsigeidus palavinti prancūzų kalbos įgūdžius, iš knygų lentynos jis ištraukė pirmą pasitaikiusią prancūzišką knygą, atsivertė atsitiktinį puslapį ir perskaitė pirmą papuolusią pastraipą – draugai liko sukrėsti, mat šioje buvo apibūdinta Boeingo katastrofa, savo detalėmis gąsdinančiai panaši (turinti tiesioginių bendrybių) į prieš tris dienas įvykusią tikrą lėktuvo katastrofą(!). Jungui synchronicity epizodai buvo paranormalybės įrodymas, skeptikams tai pseudomokslinis išmislas, matematiškai dėsningi atsitiktiniai (TIESIOG) sutapimai ir žmogaus polinkio į confirmation bias apraiška. Nors pats esu (ar bent jau jaučiuosi esąs) skeptiškas visur kur, susidūrimas su tokiais atsitiktinumais – jų iššauktas vidinis virpulys ir gili tikra nuostaba – mane nepaprastai intriguoja…

Pasidalinsiu pora asmeninių patirčių. Pirmoji iš jų mane vis dar glumina. Draugų rate turėjome tokį pažįstamą, kuris kadaise tariamai sunegalavo išgėręs pusę litro sidro – nuo tada jis buvo lipšniai pramintas „puslitriuku“ (nors asmeniškai į akis jo taip niekas nevadino). Retsykiais su geriausiu draugu su šypsena atsimindavome tą istoriją. Taip pat internete kažkieno buvo patalpinti keli vaizdo įrašai su tuo pačiu – gerokai įkaušusiu – „puslitriuku“. Kartą – praėjus daug daug laiko nuo šių įrašų peržiūros ir apskritai minčių apie visa tai – atrodytų, be jokios priežasties atsiminiau tuos įrašus ir susiradęs juos internete pasižiūrėjau. Netrukus, praėjus kelioms minutėms, iš savo geriausio draugo susilaukiau SMS. Žinutėje buvo parašytas vienas žodis – „puslitriukas“(!). Likau nustebęs ir sukrėstas. Taip, mes dažnai tarpusavy pliauškiame nesąmones, bet apie „puslitriuką“ nebuvome kalbėję bent gerus metus. Tikimybė bėgant metams apie tokį visiškai nišinį (atrodytų, seniai primirštą) dalyką abiems pagalvoti ir ties tuo atlikti tam tikrą veiksmą iš esmės tuo pačiu metu atrodo neįtikimai maža. Bet tai ėmė ir įvyko. Šis nutikimas iki šiol man kelia velniškai keistą jausmą.

Kitas tikrus šiurpuliukus iššaukęs nutikimas įvyko užvakar. Tądien su žmona leidome laiką mano mamos namuose – mamai atostogaujant prižiūrėjome meilės ir maisto visad ištroškusias mylimas kates. Po sėkmingų dienos darbų nusprendžiau pažiūrėti seniai matytą filmą „Death Wish“ (1974 m.), supažindinti žmoną su dar vienu savo mėgstamu kino perliuku. Filmas susižiūrėjo labai smagiai. Kadangi kitą dieną turėjome aplankyti žmonos bobutę ir paminėti jos vardadienį ir kadangi smetonmečiu gimusioms bobutėms įvairiomis progomis (kažkodėl) dovanojami TIK pinigai, žmonai prireikė vokelio. Šio ieškodamas atsidariau mamos darbinio stalo stalčių ir nardydamas tarp sąskaitų ir kitų dokumentų aptikau popiergalį su savo paties rašysena. Iš stalčiaus ištraukiau mokyklinio sąsiuvinio lapą su savo dvyliktos klasės (2009 metų) samprotavimo rašiniu – pažvelgęs į jį sustingau, kūną išmušė karštis. Visiškai užmiršto ir nuo parašymo dienos veikiausiai neberegėto rašinio pirmajame puslapyje vieną iš savo teiginių grindžiau specifiškai referuodamas į tą patį – ką tik pažiūrėtą – „Death Wish“(!!!).

Žmonai mano sumišimas kėlė tik šypseną – šis sutapimas jos nė kiek nenustebino. Anot jos, aš nuolat – metų metus – kalbu apie ir „gyvenu“ tais pačiais filmais. Bet man šis nutikimas visgi kelia galvosūkių. Per metus mamos namuose (prižiūrėdamas kates) pažiūriu bent keliasdešimt filmų (apskritai per metus jų pažiūriu šimtus), nors turiu daug mėgstamų filmų, kuriuos žiūriu vėl ir vėl, kuriuos prisimenu ir apie kuriuos porinu dažnai, vis dėlto senojo „Death Wish“ nežiūrėjau jau gerą dešimtmetį, be to, maniškiuose ar artimųjų namuose tikrai nesimėto daug mano rašliavų apie kiną. Ir kažkodėl turėjo (ar turėjo?) atsitikti taip, kad šį savo rašinį po tiek metų atradau būtent tada, kai ką tik pažiūrėjau būtent šį filmą…

Paranormalybė? Vargiai. Tiesiog atsitiktinumas? Turbūt. Ir visgi viduje tebekirba tas magiškas jausmas atsiminus šių sutapimų patirtis. Kažkokia prieš skeptiškumą maištaujanti vidujybės dalelytė tarsi laikosi Foxo Mulderio principo, labai gerai verbalizuoto antrajame X-Failų filme:

„Father Joe: Do you believe in these sort of things? Mulder: Let’s Just Say I WANT TO BELIEVE“

PAPILDYMAS

užrašyta 2023 m. kovo 25 d.

…pasidalinsiu dar viena įsiminusia patirtimi. Tąkart per vakaro žinias rodė reportažą iš kažkokių atlaidų – juokdamasis leptelėjau, kad kur nors ten turėtų šlaistytis ir mano tata (jis didelis mėgėjas paveiksluoti bažnytinius renginius, tačiau tąkart tikrai nieko nežinojau apie jo planus)… Vos man ištarus šiuos žodžius (voilà!) jis ėmė ir įžengė į kadrą!! Beliko susižvalgyti su žmona ir nuoširdžiai pasijuokti. Dar vienas keistai smagus potyris

DAR VIENAS PAPILDYMAS

užrašyta 2025 m. vasario 20 d.

Paryčiais sapnavau, kad važiuoju traukiniu. Šalia manęs sėdėjo mažas, penkių ar šešių metų berniukas, o vietose prieš mudu – jauna mama su dar visai mažyčiu pypliu. Greta manęs sėdintis vaikas ėmė ir paskelbė, kad jo vardas – Leonas. ‘Aš irgi Leonas’, pasisakiau. Priešais mus besišypsantis lelius krykštelėjo: ‘mano vardas irgi Leonas’! Toks daužtas smagumas paėmė, kad net griebiau ir ėmiau purtyti to momento, atrodytų, neužfiksavusios vaiko mamos ranką: ‘ar girdėjote’? Prabudau. Čiudnas sapnas. Atėjęs į darbą staliniame kalendorėlyje žiūriu – oba, šiandien mano vardadienis!
Jungas išaiškintų…