užrašyta 2020 m. vasario 18 d.

Kartą susibūrus prie stalo plačiajam šeimos ratui teko išgirsti nuomonę, (perfrazuoju) ~kad Lietuvos mokyklose vaikus bereikalingai verčiama skaityti tą ~neįdomią~ literatūrą apie senovinį Lietuvos kaimą, ~kam to reikia, ~kodėl į mokyklinę programą neįtraukiama literatūra apie modernybę, apie tai, ~kas aktualu (ir t. t.)…
Žinoma, (kaip visada) užsidegiau ir pasakiau, kad jei ne J. Biliūno „Ubagas“ (lietuvio širdžiai pats tyriausias daiktas tarp to, kas tyra), turbūt manęs Lietuvoje jau nebūtų.
Manimi nepatikėjo, bet aš pats nesu tikras…

Kita vertus, ta Lietuva, kuri mane supa, nėra ta Lietuva, kuri man patinka. Nenoriu praleisti gyvenimo merdėdamas susigrūdęs butuke tarp butukų nykiame kokio nors Perkūnkiemio skruzdelyne, gyventi visuomenėje, kurioje ~„geras“ ofisinis darbas užsieniečių korporacijoje + paskola + butas/namas + automobilis + vaikas/du + Netflixas~ yra universali teisingo gyvenimo programa ir (tuo pačiu) pilnatvės paradigma, nenoriu gyventi ten, kur būčiau gėdinamas už tai, kad nesižaviu moterimi apsirengusiu barzdotu dainininku, neįžiūriu šventės visur peršamoje įvairovėje ar džiaugsmo viešpataujančioje anglakalbystėje…

Noriu į kaimą… Bet nenoriu į dabartinį – išsivaikščiojusį, apmirusį ir „sukaimoturizmintą“ – kaimą, kuriame trobą su Wi-Fi sutiksi dažniau nei arklį, norėčiau į tą senobinį – į XIX a. pabaigos/XX a. pradžios sodžių, o dar geriau – į tarpukario Lietuvos kaimą…

Pasvajosiu.

Būčiau drūtas valstietis, kasdien darbuočiausi laukuose, kvėpuočiau grynu pamiškės oru, nusvilčiau kaklą saulėje…

Po darbų su kokiu nors Pranu ir kokiu nors Raulu rūkytume papirosus ir gertume degtinėlę, po to išsigėrę kits kitam sugurintume nosis ir tą vakarą praleistume daboklėje, kurioje dargi gautume užkrimsti mums paruoštos žirnių košės…

Laisvu čėsu žuvaučiau upėje, kuria netekėtų fabrikų ištriesti plastiko trupiniai, o kitapus kranto šmirinėjantis ir besikoliojantis ūsuotas lenkų pasienietis ir būtų didžiausias užribio baubas (nereikėtų nerimauti dėl tuščiagalvio gudo operuojamos – tavo šeimą ir visą kraštą numarinti gebančios – AE visai šalia už sienos)…

Turėčiau kumelę, turėčiau karvių, turėčiau vištų, turėčiau žąsų, turėčiau paršiukų, kiek vėliau paršiukų nebeturėčiau, bet užtat prie cibulio kramtyčiau skaniausią sūdytą lašinį…

Tamsiais žiemos vakarais skaityčiau knygutes ir laikraščius žvakės šviesoje, laukdamas gugelio, o gūdžią žiemos naktį su savo įmitusia raudonskruoste gaspadine vienas kitą šildytume po koldra, tokiu būdu į pasaulį atvesdami bent kokius penkis vaikelius (iš kurių bent du apleistų mus ir pasibelstų pas Abraomą dar nesulaukę nė vienerių)…

Mūsų vaikai žinotų, kas yra drausmė ir pagarba, kartu tai būtų vaikai, turėję pačią šauniausią vaikystę, pilną nuotykių ir žaidimų gamtoje (vyresniajam turbūt tektų duoti lazdų, kad specialiai išprovokavo ir užsiundė senį Brisių ant šile netoli upės sutikto žalčio, o pastarasis šį sugėlė, gi vargetai Brisiui po to ištino pusė snukio!)…

Turėčiau BALTINIUS, tikrus BALTINIUS, kuriuos tvarkingai susikišęs į kelnes Šventą dieną su šeima traukčiau į bažnyčią, kurioje būtume guodžiami, barami ir mokinami energingo klebono, tiesiog perveriančio mus ūmiu/nemirksinčiu mistifikuojančiu žvilgsniu…

Su Pranu ir Raulu šposindami trauktume per dantį smailiabarzdį krautuvininką žydą, pas kurį vėliau tą pačią dieną užsukčiau nusipirkti muilo ir vinių, vogčiomis nužiūrinėdamas tamsiaakę gražuolę jo žmoną…

Jei Dievas duotų, netikėtai pasiligočiau ir ilgai nesikamavęs pamirčiau dar prieš tarybinių „išvaduotojų“ invaziją ir karą, pakildamas virš savo sodžiaus, virš sodiečių, virš brangių miškų ir išsisklaidydamas dausose…

Neabejoju, kad ir tarpukariu nebūčiau labai patenkintas. Turbūt įžvelgčiau daug nelygybės, neteisybės, veidmainystės, pritrenkiančio tamsumo, kvailų, tiesiog ydingų įsitikinimų viešpatystės ir t. t.
Bet gyventi būtų labai labai įdomu. Man.